Gyvenimas užsienyje

Pradžia

Keliauti ir tyrinėti kitas šalis atostogų metu visada yra smagu ir jų norisi kuo daugiau, bet persikelti laikinai gyventi į kitą šalį su šeima, kai nei vienas šeimos narys nėra tos šalies pilietis, yra nemenkas iššūkis. Ir atrodo, kam to reikia, kai Lietuvoje gyvenimas sukurtas, aplink artimieji ir draugai, mėgstami pomėgiai, bet turbūt tas nenustygstantis noras išbandyti, keisti ir nestovėti vietoje verčia kartais žmones priimti tau duotas gyvenimo galimybes. Turbūt būtų kvaila, o gal ir ne, atsisakyti tokios esamo darbo siūlomos galimybės, patirti persikėlimo gyventi į kitą šalį pasiruošimus ir iššūkius ir bandyti susikurti laikiną gyvenimą naujoje šalyje ir išnaudoti joje esamas visas galimybes. Kadangi mūsų šeimos situacijoje tai buvo labai tinkamas metas pokyčiams (noras pakeisti gyvenamąjį būstą, aišku, tuo metu Lietuvoje, vaikų tinkamas amžius pasikeitimams ir pačių noras patirti kažką naujo, o galbūt ir Covido įtaka, kad nėra kelionių), priimti tokį iššūkį nebuvo sudėtinga, nors ilgų apmąstymų būta. Dauguma draugų ir pažįstamų nuolat kartoja, kad dažniausiai tokie gyvenimo pasikeitimai nėra laikini ir patampa nuolatiniais, tačiau mes dar pažiūrėsime kuo viskas baigsis.

O kad mūsų laikino gyvenimo kitoje šalyje įspūdžiai neišblėstų ir draugai bei artimieji galėtų detaliai sekti, kaip mums sekasi, pasinaudojau vienos geros draugės mintimi viską surašyti į blog’ą. Prisipažįstu iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai ir atsakiau, kad tikrai neturėsiu laiko, kai buvo tiek daug dokumentų tvarkymo reikalų su US ambasada iki išvykimo, esamų namų Lietuvoje ištuštinimo po 10 metų gyvenimo juose ir sutvarkymo perduodant nuomininkams, lagaminų krovimo, vaikų naujos mokyklos reikalų organizavimo, visų detalių apgalvojimo ir derinimo bei naujų namų Amerikoje įkūrimo rūpesčių. Tačiau po poros mėnesių US atsirado laisvo laiko ir mintis viską surašyti nuolat kirbėjo, kurią nutariau įgyvendinti.

Godos išleistuvės

Mūsų mamos pagaliau atvyko!!! Ir labai sėkmingai, tik, aišku, pavargusios po tokios ilgos kelionės ir beveik prarastų dviejų naktų, nes prieš kelionę irgi tik kelias valandas miegojo. Kaip džiaugiuosi, kad jos atvyko paskutinėm mokslo metų dienom ir galėjo pamatyti vaikų mokyklą ir Godos pradinės mokyklos išleistuves!

Oras išleistuvių dieną buvo kaip užsakytas, saulė nuo ryto ritinėjosi danguje. Išleistuvių ceremonija visoms keturioms penktokų klasėms vyko lauke, stadione (kiekvienai klasei po pusvalandį). Vaikai ant podiumo sustoję sudainavo muzikos mokytojo paruoštą dainą, po jos pakalbėjo mokyklos direktorius ir klasės mokytoja ir vaikams buvo įteikti pradinės mokyklos diplomai. Ceremonija trumpa, bet jaudinanti su graudžiomis direktoriaus ir mokytojų kalbomis. Labai patiko, kaip direktorius atsisukęs į vaikus linkėjo jiems išlikti savimi vidurinėje mokykloje, nepasiduoti blogoms įtakoms, būti draugiškiems visiems ir visada, ir išmokti pasirinkti gerus sprendimus, bet nebijant ir suklysti ir po to pasitaisyti.

O po oficialios ceremonijos vaikai turėjo šventę baseine. Porą valandų galėjo taškytis baseine su muzika ir užkandžiais. Tikras pool party 🙂

Gegužė’23

Jei klaustumėt, kuom šiuo metu gyvenu – tai vien vaikų mokyklos ir būrelių renginiais bei sportu 🙂

Mokslo metų pabaiga užderėjo visokiais pasirodymais. Visos keturios antros klasės darė muzikinį pasirodymą, režisuotą muzikos mokytojo. Valandos pasirodymas pagal Shakiros dainą “Waka waka“ buvo perdarytas į “What a Character!“ (“Koks personažas!“) ir susidarė iš Shakiros ir kitų dainų su vaikų pasirodymo intarpais pagal visokias pamokančias vaikų gyvenimo situacijas. Aistis irgi gavo savo rolę ir vaidino blogiuką, atimantį žaislus iš kitų vaikų.

Taip pat vakar važiavom į mokyklą pasižiūrėti vaikų meno dirbinių ant mini molbertų. Labai buvo įdomu stebėti vaikų darbų kokybės evoliuciją nuo darželinuko iki penktoko. Buvo net keletas profesionalių mokytojų arba aukštų klasių mokinių darbelių.

Godos – pirmoje eileje trečias iš kairės

Aisčio – pirmoje eilėje antras iš dešinės

Be mokyklos renginių, gegužės savaitgaliai buvo užimti Aisčio futbolo rungtynėmis. Kadangi net tris balandžio šeštadienius iš eilės žaidimai dėl lietaus buvo atšaukti, gegužį teko atsigriebti ir sudalyvauti po kelias futbolo rungtynes kiekvieną savaitgalį. Netikėjau, kad tokios įdomios ir intriguojančios gali būti vaikų rungtynės! Visi tėvai su artimiaisiais, seneliais, draugais susirenka pažiūrėti rungtynių, susėda ant lauko išskleidžiamų kėdžių su kava ar kitais gėrimais (nealkoholiniais) ir serga už savo vaikus.

Pirmosios rungtynės dar kovą, kai žolė dar geltona

Aisčio futbolo rungtynių grafikas gegužį buvo toks įtemptas, kad paskutinis žaidimas sutapo su Godos šokių koncertu mažame jaukiame teatre praėjusį savaitgalį, tad kviečiau draugus palaikyti Godos pasirodymo vietoj mano vyriškių, kurie lėkė į rungtynes.

Be vaikų mokyklinių ir užklasinių renginių, mes pilnai pasinėrę į krepšinio (NBA) finalų žiūrėjimą tiek gyvai, tiek per lietuvišką TV3 kanalą 🙂 kadangi Kolorado ledo ritulio komanda “Avelanches“, kurie praėjusiais metais buvo NHL čempionais, nesugebėjo išsaugoti ir apginti čempionų titulo, dabar visi visas viltis sudėję į Denverio “Nuggets“ komandą, kurie pateko į vakarų konferencijos finalą ir turi realiausią šansą kovoti NBA super finale. Antradienį žiūrėjom pirmąsias vakarų konferencijos rungtynes gyvai – jausmas neišpasakytas, nes sirgalių emocijos iki viršaus, o ketvirtadienį visi kartu susėdę per TV, nes ir vaikai labai serga už Nuggets. Ir abu kartus laimėjo! Šansų vis daugėja!

Taip pat šią lietingą savaitę ištaikėme geriausią dieną be lietaus ir su kolegomis nuvažiavome į beisbolo rungtynes. Antrą kartą važiavau su tramvajumi iki centro ir įspūdis buvo visai kitoks nei pirmą kartą, nes tramvajus buvo pilnas sirgalių. Tik per kokius renginius gali pamatyti pilnus tramvajus, kitais atvejais dažnai matai, kad važiuoja tik vienas-kitas žmogus ir nuolat kyla klausimas, ar jie pelningi, nesgi Amerikoje visi su mašinomis, bet pasirodo renginių dienomis tramvajaus populiarumas išauga dešimtimis kartų. Taip pat įdomu, kad bilietai į beisbolą yra tokie pigūs, kad žmonės į renginį tiesiog ateina pasibūti su draugais, pabendrauti, o ne beisbolo pažiūrėti! Ir tarp mano kolegų buvo tokių, kurie net nenuėjo iki savo nusipirktos vietos pažiūrėti žaidimo ir tiesiog bendravo tarpusavyje, užkandžiavo ir gurkšnojo prie baro :0 man taip keista, atrodo, tai kam eiti į rungtynes, kai gali tiesiog susitikti su draugais/kolegom kavinėje, bet turbūt rungtynės yra pasiteisinimas ištrūkti iš namų ar darbo, nes rungtynės vyko dienos metu.

Kadangi vykome tramvajumi į centrą ir pėsčiomis nuėjome iki beisbolo arenos, teko praeiti pro gražias dar nematytas Denverio gatveles:

O iš tikrųjų, labiausiai gyvename mūsų mamų atvykimo ir didžiosios kelionės laukimu! Net negaliu patikėti, kad jau kitą savaitę!!!!

Antras pavasaris Kolorade

Kai gyveni naujoj šaly, nori nenori lygini sezonus su praėjusiais jau matytais. Ir nors paskaičius mano praėjusių metų įspūdžius apie pavasarį Kolorade atrodė, kad viskas atsigavo ir sužaliavo, šiemet dar labiau negaliu atsistebėti, kaip viskas žalia, nes lietaus šį pavasarį žymiai daugiau nei praėjusį. Po karšto Velykų savaitgalio, tris šeštadienius iš eilės vaikų futbolo rungtynės buvo atšauktos dėl lietaus, kaip tyčia, penktadienį. Ir kitom savaitėm nors kartą vis užeina lietus, o šiandien sulaukėm net stiprios krušos su tornado įspėjimu! Kruša buvo stipri, po to lietus, tornado nesimatė, bet viskas nurimo per valandą laiko:

Bet turbūt nereikia stebėtis, o laukti dar užeinančio sniego gegužį, kaip amerikiečiai sako – būtinai aplink Mamos dieną pasninga (Mamos diena Amerikoje antras gegužės sekmadienis).

Šiaip mus labai džiugina tas lietus (ne kruša), nes gamta atsigavusi ir lengviau kvėpuoti Kolorade, bet nedžiugina šios savaitės prognozės be saulės. Labai tikiuosi orai pagerės ir sušils per kelias savaites iki kol atvyks mūsų mamos 🙂

Maistas Amerikoje

Jau seniai suku planą parašyti apie maistą Amerikoje, nes vis gaunu klausimų, tačiau man sunkiai rašosi ši tema, nes atrodo, kad nieko čia kažko labai įdomaus ar išskirtinio. Va jei gyventume Azijoje, manau, tikrai būtų didesnis šokas dėl maisto. O čia arba valgai šlamštą ir storėji, arba labai atsirenki, ką ir kiek valgai. Tačiau nuo mano prisiminimų, kai buvau Floridoj prieš 20 metų, šiek tiek atrodo pasikeitė maisto kultūra. Dabar bent maisto parduotuvėse galima rasti įvairiausių ekologiškų produktų, ir ypač mėsos, ir jos nereikia ieškoti su žiburiu. O kadangi mes dažniausiai gaminamės ir valgome namie, storėjimui nėra progų 🙂 parduotuvėse tikrai galima rasti visko, ko tik širdis geidžia. Dažniausiai važiuojame apsipirkti į King Sooper arba Safeway, o jei reikia didesnių kiekių ir ne tik maisto, tada į Costco, kuriame yra ir geriausios bulvės cepelinams ar kugeliui! Aišku, amerikietiškose parduotuvėse nėra kai kurių produktų, mielų mūsų skoniui. Dėl varškės, varškės sūrelių, juodos duonos, grikių, barankų, šprotų, raugintų kopūstų vieną kartą per mėnesį važiuojam į rytų europiečių parduotuvę. O mūsų kasdieninis ir švenčių stalas visada pačių gamintas ir labai lietuviškas:

Kadangi nesu labai didelė kulinarė, nepasakysiu kokių produktų čia parduotuvėse galima rasti, ko nebūtų įmanoma rasti Lietuvoje. Vaisiai ir daržovės nieko išskirtinio, o taip norėtųsi tos didesnės vaisių įvairovės, kaip šiltuose kraštuose, ypač skaniai prinokusių mangų, papajų, gerų avokadų, bet, deja, čia Kolorade tas pats, kaip ir Lietuvoje. Labai daug parduotuvėse meksikietiškų, ispaniškų, itališkų produktų bei, aišku, amerikiečio patogumo dėlei – paruoštų patiekalų, kuriuos tereikia pasišildyti. Pastebėjau, kad amerikiečiai labai mėgsta buritos pusryčiams, bet man jie nelabai. Kas buvo naujovė atvykus į Ameriką, tai mochi ledai, kurių nebuvau valgiusi anksčiau, tačiau praėjusią vasarą grįžusi į Palangą sužinojau, kad čia atidaryta mochi ledų parduotuvėlė. Vaikai mochi ledų – apvyniotų ryžių paplotėliu – niekaip nesupranta, tačiau suaugusiems, manau, toks nedidelis ledų kąsnelis po pietų yra pats tas. Ir pasirodo yra ne tik mochi ledų, bet ir saldainių. Va su vietiniais saldumynais Amerikoje tikrai bėda, nes viskas čia labai saldu, tortai, pyragai ir net kai kurie ledai tikrai neskanūs, nes arba per saldūs, arba keisto skonio, kaip moliūgų pyragai. Gerai, kad turėdama azijietę kolegę, jau nuo pat pradžių išsiaiškinau, kur galima nusipirkti skanių tortų, tad ypatingomis progomis tik ten ir lankomės – azijiečių kepyklėlėje “Tous les Jours“.

O šiaip jei valgyti ne namie, čia pilna įvairių restoranų, pradedant nuo burgerių ir steikų bei visų mėgstamų takų (tacos) iki įvairiausių kultūrų virtuvių (indų, japonų, kiniečių, vietnamiečių, meksikiečių, italų ir daugybės kitų). Nueiti pavalgyti skanesnių nei McDonaldo (kuriame dar čia nebuvom) burgerių, mums kainuoja apie 50 dolerių. Labiausiai pamėgom “Smash burger“, bet nepiknaudžiaujam 🙂 o jei mūsų šeimynai pavalgyti geresnio maisto, tai be 100-150 dolerių niekaip. Mums su Donatu indų maistas per aštrus, bet va vietnamietiškos Pho sriubos arba dubenėliai su spageti, daržovėmis ir kepta mėsyte pats tas, o kur dar vietnamietiška gera kava su kondensuotu pienu. Deja, nesu maisto fotografuotoja, tad nuotraukų tik kelios iš kelionių.

Vaikai kelionėse užsisako dažnai tą patį – burgerius ar vištienos patiekalus (chicken nuggets ar tenders) ir, aišku, gazuotus gėrimus, nes kaip be jų Amerikoje.

Prieš Velykas buvome nuostabiame fondiu restorane atšvęsti vienos iš Lietuvių gimtadienį. Fondiu, kaip ir atrodo, nieko naujo, bet tokioje keturių patiekalų vakarienėje, kur viskas iš fondiu, dar neteko būti. Buvo ne tik skanu, bet ir smagu, nes viską patiems reikėjo išsikepti. Vakarienė prasidėjo sūrių fondiu bei salotomis kaip užkandžiais, tada pagrindinis patiekalas iš įvairios mėsos ar krevečių, kuriuos irgi reikėjo išsikepti sultinio fondiu, bei viską vainikavo šokolado fondiu, kurį jau sunku buvo įveikti po tiek visokių patiekalų prieš tai. Kadangi mūsų kompanija buvo nemaža, tai tiek sūrių, tiek sultinių ir šokoladų fondiu buvo trijų rušių. Vaikams labai patiko ir norėsis dar kartą apsilankyti, nors pramoga ne pigi.

Vaikų pasirinkimai pagrindiniam patiekalui

Dėl šito fondiu restoranėlio, pagaliau prisiruošiau parašyti apie maistą! 🙂 Skanaus!

Šv. Velykos

Šiemet Šv. Velykos buvo kažkiek kitokios ir neįprastos. Kaip kiekvienais metais su kiaušinių marginimu, bet be ridenimo, su Velykiniais pusryčiais, bet be šventinių pietų, tačiau kitomis neįprastomis pramogomis 🙂 o viskas prasidėjo nuo labai ankstaus ryto, kai sugalvojome, kad norime šiais metais nuvykti į Red Rocks Velykines pamaldas su saulės patekėjimu. Red Rocks amfiteatras, kuris buvo turbūt pirmasis mūsų aplankytas objektas atvykus į Denverį, kaip tik yra tokioje nuostabioje vietoje, kad sėdėdamas amfiteatre ir klausydamas Velykinių mišių kartu stebi ir saulės patekėjimą. Vaikų į šią kelionę šį kartą neėmėme, leidome jiems pamiegoti, o kai grįžome jie net nepajuto, kad buvome išvažiavę, nes dar miegojo. Sunku buvo ir draugus prikalbinti važiuoti kartu dėl ankstyvo laiko, tad galiausiai išvažiavome dviese. Išvykome iš namų į Red Rock 5 val ryto, kad spėtume į 6 val mišias. Ir nors kelio tik pusvalandis, buvome pasiruošę kamščiams, tačiau nebuvo taip blogai, nes renginys buvo labai gerai organizuotas, pilna savanorių, kurie sureguliuoja mašinų srautus, kad būtų išvengta chaoso. Taip pat nebuvo taip šalta, kaip tikėjomės ir buvome prigąsdinti, nes atvažiavus ir pasistačius mašiną, teko 15 minučių lipti į kalną iki amfiteatro, tai buvo proga sušilti. Nors dėl visa ko pasiėmėme pledą, kaip ir dauguma amerikiečių 🙂 o žmonių buvo daugybė, net iš pradžių nebuvo kur atsisėsti, kol visų nepaprašė šiek tiek susispausti. Žmonės atplūdo su mažais vaikais ir paaugliais, apsidengę pledais nuo šalčio. Pačios mišios buvo padarytos su dainomis ir muzika ir jau vyko 76-ąjį kartą, kas tikrai įspūdinga! O saulės patekėjimo vaizdas vertas ankstyvo kėlimosi!

Namo grįžome prieš aštuonias ryto ir ramiai spėjome susiruošt Velykiniams pusryčiams. O šiek tiek pailsėję, išvažiavome į Velykoms neįprastą renginį – krepšinio varžybas tarp Denverio Nuggets ir Sakramento Kings, kur žaidžia Domantas Sabonis (10 numeris). Gaila tik, kad tai buvo paskutinės rungtynės prieš atkrintamąsias ir abiems komandoms rezultatas nebebuvo svarbus. Tad ko ir bijojom, kad nežais pagrindiniai ir svarbiausi žaidėjai, taip ir nutiko. Tačiau nors kažkiek pamatėm Sabonį žaidžiantį pradžioje, kas ir buvo didžiausias tikslas 🙂

O po krepšinio varžybų važiavome pas draugus į baseiną ir mėgavomės tikru pavasariu Kolorade. Neįtikėtinai šiom savaitėm pastebiu, kad jau pradėjo žaliuoti žolė ir šioms Velykoms net pavyko nusiskinti šiek tiek smulkių gėlyčių ir žolyčių kiaušinių dažymui, ko tikrai nepamenu praėjusiais metais. Tikrai jau kvepia pavasariu!

Trevor Noah

Su Trevor Noah mane supažindino mano mieloji kolegė – knygų žiurkė KŽL (https://knyguziurkes.com arba FB “Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“). Prieš kelis metus Lina pasiūlė paklausyti jo audio knygą – Gimęs neteisėtai (Born in Crime), kuri dabar jau yra išversta į lietuvių kalbą. Tačiau klausymas audio knygos su pačio autoriaus įgarsinimu, manau, yra žymiai įspūdingesnis, nes gali pagauti Trevor komiko gyslelę klausant knygą. O knyga tikrai verta didelio dėmesio apie jo prisiminimus iš vaikystės, kai Trevor 1984 metais gimė Pietų Afrikos valstybėje apartheido laikais tarp juodaodės mamos ir baltaodžio šveicaro tėvo. Kaip įsivaizduojat, tokia sąjunga Pietų Afrikoje tuo metu buvo draudžiama ir baudžiama penkerių metų kalėjimu, tad knyga kupina juokingai graudžių situacijų, kurias Trevor teko patirti vaikystėje.

Šia knyga mano pažintis ir nutrūko, tačiau giliai išliko atmintyje, kol nepamačiau, kad Trevor atvyksta į Denverį. Dar sausį pamačiau reklamas socialiniuose tinkluose apie jo pasirodymus, bet minimum 200 dolerių be mokesčių už bilietą (o viena gi neisi) nelabai žavėjo, nors po reklamų peržiūrėti jo, kaip komiko, pasirodymai Netflix labai viliojo. Kadangi į pirmus du pasirodymus bilietai buvo iššluoti, Trevor paskelbė papildomą trečią pasirodymą ir, kol perpardavinėtojai (kas mane labai erzina čia Amerikoje) nespėjo išpirkti visų bilietų, galiausiai nusprendėme, kad už 100 dolerių už bilietą be mokesčių galime nueiti. Ir tikrai nepasigailėjome. Trevor anglų kalba labai suprantama, be jokių ypatingų akcentų ir jo juokeliai visai ne buitiniai ir labai intelektualūs, dėl to galiu drąsiai sakyti, kad jis aukšto lygio komikas (nors tuo pačiu jis yra ir rašytojas, laidų vedėjas, prodiuseris, aktorius ir politikos komentatorius), pritraukiantis didžiules sales ne tik Amerikoje, kurioje šiuo metu gyvena, bet ir Europoje bei savo gimtojoje Pietų Afrikoje. Pažiūrėjau, kad jo 2023-2024 metų turai tęsiasi po visą Ameriką, Europoje jis pasirodys Berlyne, Londone ir Paryžiuje, o Pietų Afrikoje net keliuose miestuose.

O kad pajaustum jo juokelius, aišku, reikia jų paklausyti. Man labai patiko jo juokeliai per Netflix apie kovidą, tokie tiesiai į dešimtuką. Jis taip pat ilgą laiką vedė Dienos Šou (The Daily Show) laidą. Trevor labai domisi politika ir dėl to kartais susilaukia kontroversiškų atsiliepimų. Mūsų matytą pasirodymą praėjusią savaitę, Trevor irgi pradėjo nuo Trumpo 🙂 jis labai gerai pamėgdžioja Trump’o balsą ir suskėlė keletą nemirtingų juokelių, kaip atrodys Trump’as kalėjime, jei tai nutiks. Taip pat pašiepė Putiną, Kinijos lyderį, amerikos organizacijų neveiksnumą arba neefektyvumą, įvykį su numuštais Kinijos balionais virš JAV ir kitus politinius įvykius. Pasišaipė iš kalbų- vokiečių ir prancūzų, nesuprasdamas kuo prancūzų kalba jau tokia seksuali, kaip visiems atrodo. Papasakojo juokingų situacijų, kaip dauguma žmonių Pietų Amerikos žemyne į jį kreipiasi ispanų kalba, nepaisant, kad jis eina su savo draugais ir kalba anglų kalba, nes galvoja, kad jis yra iš Dominikos respublikos ar panašių salų/šalių. Pasijuokėme iš avialinijų kainų monopolijos ir kitų komiškų situacijų orouostuose ar skrydžiuose. Taip pat įvardino penkis dalykus, kuriuos mėgsta baltieji (einant nuo galo): 5) mėgsta vaikščioti po muziejus sunėrę rankas už nugaros 4) mėgsta stebėtis viskuo, skėsčioti rankomis ir susižvalgydami su baltaodžiais dėl kažko, kas nevyksta kaip jie norėtų, vartyti akis iš nustebimo 3) mėgsta plaukioti (ir gražiai atrodo plaukiojant, tuo tarpu dėl bėdų su plaukais juodaodžiai nemėgsta plaukioti) 2) mėgsta šokti, bet nemoka – visi baltaodžiai, jo nuomone, nepataiko į ritmą. Visi šitie punktai, ar sutinki su Trevor nuomone, ar ne, buvo tikrai juokingi, tad labai laukėm kas yra pirmoje vietoje, tik deja nusivylėm, nes 1 vietoje buvo “Sweat Alabama“ daina, kuri, nors ir mums girdėta, nesukėlė jokių emocijų. Po renginio paskaitėm, kad amerikiečiams šita daina kaip mums “Trys milijonai“. Pasak Trevor baltaodžiai tiesiog atgyja išgirdę šitą dainą.

O pasirodymą Trevor baigė labai skaudžia amerikoje tema – ginklų tema. Nustebino, kad visus Trevor neigiamus pasisakymus dėl ginklų turėjimo, salė sutiko plojimais, nors bandydamas išvengti kontroversijos Trevor nuolat kartojo, kad jis nei prieš, nei už ginklus, bet tiesa tokia, kad susišaudymo ir žuvusiųjų nebūna be ginklų. Taip pat kėlė klausimą, jei ginklai amerikiečiams reikalingi savisaugai, kam kai kurie žmonės jų turi po penkis ir daugiau? Klausė, ką jie taip gyvenime prisidirbo, kad bijo, jog juos kažkas užpuls ir reikės viso ginklų arsenalo… Ir nesuprato, kodėl JAV konstitucijos antrojo pakeitimo dėl ginklų negalima pakeisti (juk jau vien žodis pakeitimas apeliuoja į galimybę keisti, jei ateityje visiems atrodytų kitaip)? Deja, šita tema skaudi ir mums nesuvokiamas amerikiečių mąstymas.

Nepaisant “Sweat Alabama“ dainos, visi juokeliai buvo geri ir pusantros valandos pasirodymas pilnutėlėje didžiulėje Denverio konferencijų salėje atsipirko su kaupu palyginus su kitais jau girdėtais vietiniais komikais.

Savaitgalis Pietų Dakotoje

Vis ieškome netoliese esančių, bet dar neaplankytų valstijų, tad praėjusį savaitgalį kartu su draugais nusprendėme aplankyti Pietų Dakotos valstiją, kuri nėra Kolorado kaimynė, bet tiesiai virš Nebraskos:

Kelionė iki žymiųjų objektų, esančių vakarinėje Pietų Dakotos dalyje, truko 6 valandas ir didžiąją dalį kelio teko važiuoti per Vajomingo lygumas kol pasiekėme Pietų Dakotos vakarinėje dalyje esančias Juodasias kalvas (Black Hills), kurios yra izoliuota kalnų grandinė kylanti iš Didžiųjų Šiaurės Amerikos lygumų.

Istorija, susijusi su Juodosiomis kalvomis, yra skausminga senųjų amerikos gyventojų (indėnų) atžvilgiu. Amerikos indėnai turi ilgą Juodųjų kalvų istoriją ir laiko tai šventa vieta. XVIII a. pabaigoje užkariavę Cheyenne, lakotai (indėnų gentis) užėmė Juodųjų kalvų teritoriją, kuri tapo pagrindine jų kultūros dalimi. Po beveik šimto metų JAV vyriausybė pasirašė sutartį su indėnų gentim, kuria į vakarus nuo Misūrio upės buvo įkurtas Didysis Sioux rezervatas. Tačiau, kai vėliau, vykdant Juodųjų Kalvų ekspediciją, naujakuriai atrado auksą, JAV vyriausybė visgi įsiveržė ir užėmė šią vietovę XIX a. pabaigoje. Iki šiol senieji amerikos gyventojai nepripažįsta ir laiko Juodąsias kalvas savo teritorija. Tad iki šiol Rushmore kalnas, esantis Juodųjų kalvų teritorijoje, kur iškalti keturių amerikos prezidentų veidai, yra kontraversiškas objektas. Senieji amerikos gyventojai yra laimėję teismo procesą, kuris pripažino indėnų nuosavybę į Juodąsias kalvas, ir paskyrė 100 milijonų dolerių kompensaciją, tačiau indėnai atsisakė kompensacijos ir reikalauja grąžinti šias teritorijas.

Nepaisant kontraversiškos istorijos, dauguma amerikiečių labiausiai reklamuoja nuvažiuoti ir pamatyti Rushmore kalną, tačiau mažai kas kalba apie Pašėlusio Arklio (Crazy Horse) memorialą. Bet aš taip džiaugiuosi, kad netikėtai apie jį sužinojome (iš kitų lietuvių), užsukome ir išgirdome visą istoriją.

Ir iš tikrųjų Pašėlusio Arklio memorialas mums labiau patiko, nepaisant, kad jis visai nebaigtas ir dar turbūt po 100 metų kažin ar bus baigtas, tačiau dėl pačios ideologijos ir prie memorialo padaryto indėnų muziejaus, kuriame galima buvo pamatyti sukurtą filmuką apie visą istoriją ir pasivaikščioti po muziejų.

Oglala Lakota Pašėlęs Arklys buvo indėnų lakotų genties lyderis, ėmęsis ginklų prieš JAV vyriausybę, siekdamas kovoti su baltųjų amerikiečių naujakurių įsiveržimu į indėnų teritoriją ir išsaugoti tradicinį lakotų žmonių gyvenimo būdą. Įamžinant jo atminimą, buvo sugalvota iškalti memorialą Juodosiose kalvose. Memorialą užsakė Henry Standing Bear, Lakotos seniūnas, o skulptūros projektą sukūrė lenkas skulptorius Korczak Ziolkowski kartu su savo žmona. Filmuke papasakotas įdomus faktas apie skulptoriaus gimimo datos sutapimą su indėnų genties lyderiu, dėl to jis ir buvo pasirinktas sukurti skulptūrą. Deja, skulptorius padarė tik paruošiamuosius darbus, kurie buvo pradėti 1948 metais, toliau jo darbus tęsė žmona, o dabar vaikai ir anūkai bei įkurtas fondas. Šiuo metu iš visos skulptūros maketo matosi tik Crazy Horse veidas (nuotraukose veidas iš šono) bei ranka, rodanti į indėnų žemes. Nors prie skulptūros, kuri, kai bus baigta, bus didžiausia skulptūra pasaulyje, jau dirbama virš 70 metų, bet dar reiks tiek pat, o gal ir daugiau, kol skulptūra bus pabaigta.

Crazy Horse memorialas (veidas iš šono ir ranka)

Aplankę Pašėlusį Arklį, užsukome pažiūrėti ir kontraversiško Rushmore kalno, kuris yra apie 15 minučių kelio nuo Pašėlusio Arklio memorialo. Kadangi prie Pašėlusio Arklio radome ir muziejų, ir daug pažintinių įdomių dalykų, jis mums paliko didesnį įspūdį. Tuo tarpu prie Rushmore tik didingas kalnas su keturių amerikos prezidentų (Vašingtono, Džefersono, Ruzvelto ir Linkolno) iškaltais veidais. Jei būtų buvęs geras oras, gal būtų buvę smagu ir ilgiau pabūti, bet savaitgalis išpuolė labai šaltas ir su pūgomis.

Be šitų objektų, dar užsukome į Mamutų muziejų, kuris įkurtas tiksliai toje vietoje, kurioje buvo rasta daug mamutų kaulų, įtariama sename ežere, kuriame ir paskendo daug mamutų. Kaip man patinka, kai muziejuje pirmiausia gali apsilankyti kino salėje, kurioje parodomas filmukas ir supažindinama visa istorija. Vaikams taip pat labai patiko šis ne pagal planą vizitas.

O pabaigoje užsukome į gražų miestelį Deadwood, kuriame daug pramogų, bet labai daug laiko neturėjome, tai tik prabėgome pro jį.

Kai kuriuos draugus visgi spėjo sudominti (ir sušildyti nuo šalto savaitgalio) viskio parduotuvės ir degustacijos išskirtinių viskio rūšių. Aš tai dar nesubrendau viskiui 🙂

San Diego

Kovo pirmąjį savaitgalį nuskridome į San Diego, esantį Kalifornijos pietuose. Kadangi vaikams buvo dvi laisvos dienos (kovo 2-3), gavosi ilgas savaitgalis ir buvo gera pabėgti nuo namų ir darbų.

Pirmąją dieną San Diego mus pasitiko su lietumi ir vėsuma, bet kadangi atskridome vėlai vakare, tai kitą dieną buvo gerai pailsėti ir pasiruošti ilgiems žygiams po miestą. Visi labai rekomendavo aplankyti San Diego zoologijos sodą, tačiau be kelių įdomesnių gyvūnų ir atrakcijų, jis nelabai kuo išsiskyrė nuo kitų. Nors norint didesnio įspūdžio, turbūt reikėjo lankyti San Diego zoo safari, kuris buvo toliau nuo miesto, bet kadangi mes nesinuomavome mašinos, tai atsisakėme šito sumanymo. Kas sužavėjo San Diego zoologijos sode, kad jis paskendęs tarp medžių ir tam tikrose vietose jautiesi, jog esi kaip tropikuose. Taip pat jame buvo skysafari, kur po max 4 žmones atsisėdi į gondolas, perkeliančias per visą sodą. Persikelti buvo smagu, tad net du kartus išbandėme, tik kad iš aukšto gyvūnų nelabai matosi, tik medžių viršūnės. Iš neįprastesnių gyvūnų, kurių dar neteko matyti kitur, buvo skruzdėdas, nustebinęs savo dydžiu ir komodo varanas.

Po zoologijos sodo grįžome gražiais kvartalėliais į savo viešbutį centre. Nors ir buvo vėsoka kitas dienas (bent jau man), bet saulė ritinėjosi per visą dangų po lietaus. Atvykus iš Kolorado, čia akį traukė žaluma, palmės, kaktusai ir tropiniai medžiai.

San Diego orouostas yra gana arti centro, tai koks nerealus jausmas buvo eiti ir kas kelias minutes virš galvų matyti ir jausti praskrendančius lėktuvus grįžtant iš zoologijos sodo.

San Diego labai garsus savo italų kvartalu “Little Italy“ – ir tikrai, atrodo, kad įeini į mažą Italiją su vėliavomis, itališkomis kavinukėmis, restoranais, šokiais, ūkininkų turgumi savaitgalį bei itališkais veidais. Dvi dienas nuo ryto iki vakaro vaikščiojome po miestą, kad vakarais jau nebepatempdavom kojų.

Vieną dieną su uberiu nuvažiavome į Koronado salą, kuriame karštas San Diego vasaras galima leisti pliaže. Sala labai kurortinė su daugybe prabangių namų ir viešbučių palei pakrantę.

O labiausiai nustebino ir sudomino US karo laivas-muziejus “USS Midway“. Ėjau skeptiška, bet taip patiko landžioti ir apžiūrinėti visas kajutes, klausytis audio pasakojimų ir stebėti kaip vaikai laksto ir renka atsakymus į klausimų banknotą, kad gautų prizą. O prizas pasirodo USS Midway jaunojo piloto ženklelis, kurį įteikiant muziejaus darbuotojas net padaro ceremoniją.

Ruošiami pietūs aukštiems laivo pareigūnams

Žymioji “Jūreivis bučiuoja mylimąją“ skulptūra

Tikrai labai patiko pasivaikščioti po laivą-muziejų – tiek palandžioti po kajutes, tiek ant denio stebėti išeinančių į pensiją ar paaukštintų pareigose jūreivių cermoniją bei žvelgti iš denio į jūrą bei į žymiojo “Jūreivis bučiuoja mylimąją“ skulptūrą.

San Diego centras nedidelis ir mums patiko šį kartą būti be mašinos, kas neįprasta amerikoje, ir tiesiog vaikštinėti po miestą ir pajusti jo dvasią. Aišku, ta didelių miestų dvasia labai persismelkusi problemomis su benamiais, kurių kalifornijoje ypač daug dėl labai didelių būsto nuomos kainų. Sunkoka matyti gatves pilnas benamių palapinių ir, aišku, tokių gatvių stengiesi vengti. Vakarais būdavome taip pavargę nuo vaikščiojimo, kad kojos galėdavo būti tik ištiestos horizontaliai. Šalia viešbučio turėjome net du teatrus, deja nė viename tomis dienomis nebuvo jokių renginių, kuriame mielai būčiau pailsinusi kojas vietoj viešbučio lovos. Užtat grįžę į Denverį, pirmą kartą apsilankėme Kolorado simfoniniame orkestre, kuris akomponavo žymiam ispanų gitaristui. Koncertas buvo nuostabus, ovacijos ispanui griausmingos, labai gera buvo po kelių metų vėl paklausyti gražios simfoninės muzikos.

Lygumų slidinėjimas

Kadangi, kaip rašiau sausio mėnesį, su kalnų slidinėjimu mum nepavyko, per vieno iš lietuvių (kolegės Rūtos vyro) gimtadienį visi kartu nusprendėme išbandyti lygumų slidinėjimą, kuris čia irgi labai populiarus. Paslidinėti susiruošėme į “Winter park“ miestelį. Nieko iš anksto nerezervavome, tiesiog atvažiavome, išsinuomavome ir paruoštose trasose slidinėjome. Suprantama tai žymiai pigiau nei kalnų slidinėjimas, bet dienos slidinėjimo pasas vis tiek reikalingas, kad galėtum slidinėti paruoštose trasose, o ne miško pusnynuose. Man labai patiko visa sukurta infrastruktūra. Nuomos punktas padarytas dideliame mediniame name, kurio pirmame aukšte ateini išsinuomoti slides, o antrame aukšte padaryta didelė poilsio erdvė su dideliais stalais atsisėsti pailsėti ir užkąsti savo užkandžių. Taip pat šalia ir paprastutė valgyklėlė, jei neužtenka savo atsivežto maisto. Trasos gražiai sutvarkytos ir kiekvienoje iš jų šonuose padarytos vėžios pradedantiesiems, kaip tik mums 🙂

Po intensyvios ir aktyvios dienos ir draugo gimtadienio proga buvo smagu aplankyti tikrą meksikietišką restoraną ir suvalgyti skanių tacos bei paragauti skanios margaritos 🙂 o kaip gražiai meksikiečiai pasveikina gimtadienio proga – ateina su dainom, muzika, desertu ir uždeda gimtadienį švenčiančiam didžiulę skrybėlę, su kuria Donatas nuotraukoje.

Ilgasis (vasario 16-osios ir Godos gimtadienio) savaitgalis

Jau ne kartą džiaugiausi, kad turime čia mini lietuvių bendruomenę, su kuria susitinkam ypatingomis ir įvairiomis progomis. Nepraleidome ir šios vasario 16-osios progos bei susibėgome penktadienį po darbų suvalgyti puikiai išėjusio kugelio pagal mano mamos/močiutės receptą ir pagaliau atrastos skanios įvairių spalvų žele!

O šeštadienį sugalvojome sudalyvauti Kolorado Lituanistinės mokyklos atvirų durų renginyje, viktorinoje ir cepelinų gaminime bei valgyme. Mokyklos direktorė mus supažindino su visomis klasėmis ir mokytojomis ir, aišku, aktyviai agitavo vaikus ateiti ir lankyti šeštadieninę mokyklą. Kol vaikai pažindinosi atskirose klasėse, aš padėjau vaikų mamoms cepelinų gamyboje. O užsakymų buvo pagaminti virš 200 cepelinų, tai gamyba mažoje virtuvėlėje buvo tikrai intensyvi. Tačiau prasidėjus vasario 16-ajai skirtoje viktorinoje „Esame kartu“, kurią sudarė Lietuvos Respublikos Vyriausiosios lietuvių kalbos komisija, buvau atleista nuo cepelinų tolimesnės gamybos ir kartu su viena močiute nulėkėme sudalyvauti. Nedaug buvo dalyvaujančių suaugusiųjų viktorinoje, bet turėjome rimtus varžovus – mano Donatą ir vieną lietuvį mokslininką, kurie buvo vienoje komandoje. Tačiau, mano nuostabai, močiutė, su kuria dalyvavau vienoje komandoje – buvusi gidė, tai kaip ji puikiai ir tiksliai atsakinėjo, man tik reikėjo greitai užrašyti atsakymus ir pirmom pakelti lapelį su atsakymu. Kaip ji entuziastingai atsakinėjo ir nuoširdžiai džiaugėsi įveikusi vyrų komandą 🙂 nuo to laiko, mes tapome draugės ir ji vis man paskambina pasidžiaugti mūsų laimėjimu, knygos įspūdžiais, kurią laimėjome ir jai pirmai daviau paskaityti, ir šiaip gyvenimo prisiminimais. Po suaugusių viktorinos, sekė vaikų viktorina, kurią stebėjome ir džiaugėmės vaikų aktyvumu.

Beje, mokykla vyksta bažnyčios patalpose – bažnyčios salė

Apie vasario 16-osios minėjimą, cepelinų gamybą ir viktoriną taip pat parašė viena iš mokyklos mokytojų – nuotraukose rasite ir mus 🙂

http://alietuvis.blogspot.com/2023/02/vasario-16-osios-minejimas-kolorado.html

Nors Lietuvoje buvo ilgasis savaitgalis dėl vasario 16-osios, Amerikoje vaikams buvo ilgasis savaitgalis dėl Prezidento dienos, kuri kaip tik šiais metais sutapo su Godos gimtadieniu. Prezidento diena yra švenčiama trečią vasario pirmadienį ir vaikai turi laisvą pirmadienį ir antradienį. Tad Godai šiuo atveju pasisekė, nes ir praėjusiais metais, ir šiais, per gimtadienį turi laisvą dieną. Šiais metais šventė kartu su savo dviem geriausiom draugėm ir, kaip čia labai įprasta, darė su draugėmis nakvynę (sleepover) pas mus bei ėjo į filmą. Jau 11 ir beveik jau lygi su manim!