Pradžia

Keliauti ir tyrinėti kitas šalis atostogų metu visada yra smagu ir jų norisi kuo daugiau, bet persikelti laikinai gyventi į kitą šalį su šeima, kai nei vienas šeimos narys nėra tos šalies pilietis, yra nemenkas iššūkis. Ir atrodo, kam to reikia, kai Lietuvoje gyvenimas sukurtas, aplink artimieji ir draugai, mėgstami pomėgiai, bet turbūt tas nenustygstantis noras išbandyti, keisti ir nestovėti vietoje verčia kartais žmones priimti tau duotas gyvenimo galimybes. Turbūt būtų kvaila, o gal ir ne, atsisakyti tokios esamo darbo siūlomos galimybės, patirti persikėlimo gyventi į kitą šalį pasiruošimus ir iššūkius ir bandyti susikurti laikiną gyvenimą naujoje šalyje ir išnaudoti joje esamas visas galimybes. Kadangi mūsų šeimos situacijoje tai buvo labai tinkamas metas pokyčiams (noras pakeisti gyvenamąjį būstą, aišku, tuo metu Lietuvoje, vaikų tinkamas amžius pasikeitimams ir pačių noras patirti kažką naujo, o galbūt ir Covido įtaka, kad nėra kelionių), priimti tokį iššūkį nebuvo sudėtinga, nors ilgų apmąstymų būta. Dauguma draugų ir pažįstamų nuolat kartoja, kad dažniausiai tokie gyvenimo pasikeitimai nėra laikini ir patampa nuolatiniais, tačiau mes dar pažiūrėsime kuo viskas baigsis.

O kad mūsų laikino gyvenimo kitoje šalyje įspūdžiai neišblėstų ir draugai bei artimieji galėtų detaliai sekti, kaip mums sekasi, pasinaudojau vienos geros draugės mintimi viską surašyti į blog’ą. Prisipažįstu iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai ir atsakiau, kad tikrai neturėsiu laiko, kai buvo tiek daug dokumentų tvarkymo reikalų su US ambasada iki išvykimo, esamų namų Lietuvoje ištuštinimo po 10 metų gyvenimo juose ir sutvarkymo perduodant nuomininkams, lagaminų krovimo, vaikų naujos mokyklos reikalų organizavimo, visų detalių apgalvojimo ir derinimo bei naujų namų Amerikoje įkūrimo rūpesčių. Tačiau po poros mėnesių US atsirado laisvo laiko ir mintis viską surašyti nuolat kirbėjo, kurią nutariau įgyvendinti.

Vaikų muziejus

Vaikų muziejų buvau nusižiūrėjusi senai ir galvojau, kai bus neįdomus savaitgalis, reikės ten vaikus nuvežti pramogai. Toks savaitgalis atsirado gegužės 22-ąją po sniegingo penktadienio ir šeštadienio Kolorade. Nors sniegas jau aptirpo, sugadinęs daugybę medžių, kurie neatlaikė šlapio ir sunkaus sniego, vėsuma dar jautėsi, nors dieną sušilo ir iki 14-16 laipsnių. Pasiėmę draugų berniuką, nusprendėme aplankyti šį muziejų, kuriame daaaauuug interaktyvių veiklų vaikams. Dviejų aukštų muziejuje įrengtos interaktyvios veiklos su vandeniu, muilo burbulais, laipynės, piešimo ir tapybos erdvė, knygų skaitymo namelis, “virtuvė“, “turgus“ ir kitokios vaikams skirtos pramogos ir žaidimų erdvės. Daugelis jų skirtos vaikams suprasti, kaip kai kurie dalykai veikia, pvz. iš kur atsiranda kuras ir kuo jis naudingas arba išbandyti pardavėjo profesiją “turguje“.

Po vidaus veiklų, lauke vaikų laukia kitos pramogos, tokios kaip šokinėjamai ant suspausto šieno kubų, žaidimai smėlyje (mažiesiems), muilo burbulai, bei laipynių trasa (didesniems).

Pavasaris Kolorade

Nuo pat lapkričio mėnesio, kai atvažiavome, matėme labai sausą rudenį. Medžių lapai jau buvo nukritę, o žolė nudžiūvusi. Viskas buvo geltona ir nudeginta saulės, tad net keistas atrodė mūsų kaimelio pavadinimas – Žalio miško/medžio kaimas (Greenwood Village). Žiema taip pat buvo labai sausa ir palyginus nešalta. Turbūt ant rankų pirštų galima būtų suskaičiuoti, kiek kartų snigo, o pirmas sniegas iškrito tik po Kalėdų, kas yra labai neįprasta. Pamenu, kad dėl sniego vieną dieną vaikams buvo atšaukta mokykla, o kokis tris kartus pavėlinta pamokų pradžia valanda laiko, kad kelininkai spėtų nuvalyti gatves per naktį. O kaip žinia, čia sniegas neužsibūna, saulei, kuri labai kaitri, išlindus, iš karto pradeda tirpti. Kovas, pasirodo, Kolorade pats šalčiausias ir snieguočiausias statistiškai. Keletą kartų po kelias dienas buvo atšalę virš -20 laipsnių, bet tuo ir baigėsi. Atėjus balandžiui gamta taip ir nesulaukė lietaus ir balandis buvo pripažintas pačiu sausiausiu balandžiu per 60 metų. Nepaisant didelio lietaus trūkumo, nuo saulės kaitros ir šilumos pradėjo žydėti pirmieji medžiai. O žydėjo nuostabiai – baltai ir raudonai!!! Visi sakė, kad čia laukinės obelys, tuo tarpu kiti medžiai vis dar buvo be lapų.

Nelabai ir tikėjau, kad taip saulės kaitinamame ir be jokio lietaus krašte gali ateiti žalias pavasaris. O klydau!!! Vieną iš pirmųjų gegužės dienų vakarą susikaupė debesys ir atėjo toks stiprus lietus su žaibais ir griaustiniais, kad naktį teko net kelis kartus pabusti nuo labai didelio garso, jog atrodė tuoj tuoj langai išbyrės!!! Tai buvo pirmas rimtas lietus, kuris buvo toks reikalingas gamtai, kad po jo viskas pradėjo atgyti – medžiai pagaliau skleisti lapus, žolė žaliuoti… kadangi mūsų rajone daug medžių, kai jie sužaliavo, pagaliau pateisino savo vardą 🙂 parkai iš geltonų virto žaliais!

Tačiau nebūtų Koloradas ekstremumų valstija, jei nepasnigtų gegužį. Kiek pamenu iš kolegų, visada nors šiek tiek pasninga balandį ar gegužį, tačiau šį kartą pasnigo su kaupu. Gegužės 19 dieną dar mėgavomės 26 laipsnių šiluma, galima buvo eiti į baseiną, o jau gegužės 20 atvėso ir nuo 13 val pradėjo kristi šlapdriba. Kadangi naktį nukrito iki minuso, per naktį pasnigo tikrai nemažai ir vargšai medžiai su lapais neatlaikė tokio sunkaus ir šlapio sniego. Šeštadienio rytą matėsi vos ne prie kiekvieno medžio po nulaužtą mažesnę ar didesnę šaką. Tokio oro ekstremumai, kai temperatūra per parą pasikeičia 20 laipsnių, tikrai stebina, tačiau guodžia tas, kad orų prognozės čia labai tikslios. Net kada pradės snigti ar pakils vėjas pagal valandas labai tikslus, tad pažvelgus į oro prognozes galima tiksliai planuotis savaitgalio veiklas.

Dažų kasyklos ir kriokliukų savaitgalis

Negaliu atsistebėti, kad dar įdomių neaplankytų vietų yra aplink Kolorado Springs miestą, į kurį jau ne vieną kartą važiavome ir lankėme kalnuose esantį zoologijos sodą, raudonų uolienų parką Garden of Gods, aukščiausią kalną – Pikes Peak bei nuostabius urvus. Šį savaitgalį vėl judėjome link Kolorado Springs, kuris yra tik valanda nuo Denverio, ir aplankėme du objektus. Pirmasis buvo dažų kasyklos (Paint Mines Interpretive Park). Iš pradžių atvykus, matėsi tik geltoni išdžiuvę laukai tolumoje, bet paėjus kalniuku į viršų, atsivėrė įduba, kurioje atkastos dažų kasyklos. Jos pavadintos taip dėl spalvingo molio, kurį Amerikos indėnai rinko dažams gaminti. Spalvų juostų, kurias sukelia oksiduoti geležies junginiai, įvairiuose molio sluoksniuose randama įvairiais kiekiais. Parke yra geologinių darinių, smailių ir gaubtų, susidarančių dėl erozinio poveikio. Juos suformuoja įpjauti grioviai ir atviri selenito molio ir jaspio sluoksniai. Parko oficialiam puslapyje nuotraukos įspūdingesnės nei mūsų: https://communityservices.elpasoco.com/parks-and-recreation/paint-mines-interpretive-park/ bet toks jausmas, kad jos labai pagražintos, tokios ryškios violetinės/vyšninės spalvos mes nematėm, bet gal molis/uolienos keičia spalvą saulei pasisukus, nes mes buvome per patį vidudienį, kai saulė karštai plieskė iš pat viršaus. Tačiau vietomis morkvinės, alyvinės, geltonos ir baltos spalvų juostos sužavėjo ir tai buvo vienas iš nedaugėlių nemokamų lankytinų objektų.

Antra vieta, kurią aplankėme, buvo Septynių Krioklių parkas (Seven Falls). Parkas mokamas ir labai gražiai sutvarkytas. Nors kriokliai šį pavasarį skystoki dėl labai sauso oro (balandis buvo paskelbtas sausiausiu mėnesiu per 60 metų), bet parkas mums labai patiko. Tik reikia į jį eiti neprisivalgius ir nepavargus, nes laukia kopimas į kalniuką ir daugybė laiptų. Man kojos drebėjo lipant žemyn laiptais, o sustojus vaizdas kaip į prarają, bet buvo žmonių, kurie sugebėjo ir šunis (didelius ir mažus) užsitempti tais laiptais!

Free walking tours (nemokamos ekskursijos)

Nuo studentų laikų aš labai mėgstu nemokamas ekskursijas po miestus pagal “Free Walking Tours“ programą. Jos vadinasi nemokamos, tačiau gidui atsidėkoji arbatpinigiais. Vienintelėje vietoje San Paule, mums gidas “nurodė“ minimalią arbatpinigių sumą, bet visur kitur, kur esame buvę, kiekvienas duoda savo nuožiūra. Šitos ekskursijos niekada nenuvylė. Jas lengva susiorganizuoti net dieną prieš ir jos visos visame pasaulyje veikia tuo pačiu principu. Gidai dažniausiai būna jauni studentai, savanoriai, labai entuziastingi ir linksmi. Labiausiai iki šiol patiko ekskursija Vienoje, kur gidė iš Čekijos buvo labai gerai pasiruošusi ir man labai patiko jos pasakojimas apie Vieną. Tad natūraliai laukiau geresnio oro ir pavasario, kad galėtume tokią ekskursiją pasidaryti ir Denveryje.

Subūrėme visus lietuvius draugus ir pasidarėme smagų sekmadienio turą, kuris prasidėjo prie Kolorado valstijos Kapitolijaus pastato. Kapitolijus yra aukštesnėje miesto centro dalyje, nuo kurio matosi gražus vaizdas žemyn ir tolumon į kalnus. Ant Kapitolijaus laiptų yra žyma, kuri rodo 1 mylią virš jūros lygio, mat Denveris yra lygiai tiek iškilęs. Denveris dažnai yra vadinamas vienos mylios miestu (One Mile High City). Įdomus faktas, kad ta žyma ant laiptų buvo koreguojama net tris kartus, per kelis laiptelius 🙂 Pats Kapitolijaus pastatas buvo pastatytas 1890 metais iš balto granito, o jo bokšto kupolas padengtas plonu sluoksniu aukso simbolizuojančiu aukso amžių, kai jį atradę keliautojai ėmė plūsti į Koloradą iš visos Amerikos. Priešais Kapitolijų yra miesto centro parkas, kuriame ankščiau būdavo labai daug benamių. Šiuo metu benamių skaičius Denverio mieste labai sumažėjęs. Sako, kad San Franciske bei Los Andžele jų labai daug ir jie labai įkyrus ir dažniausia patys pasirenka tokį gyvenimo būdą. Kitoje miesto centro parko pusėje priešais Kapitolijų, stovi savivaldybės pastatas. Šalia jo gatvė išpaišyta gatvės meno iniciatyva.

Šone tarp Kapitolijaus ir Savivaldybės pastato yra didžiulė miesto biblioteka, kuri šiuo metu rekonstruojama, bei dailės muziejus, kuriame yra pastovi bei besikeičianti parodos. Ekskursijos metu praėjome pinigų kalyklą bei didžiulį konferencijų centrą.

Denveris kažkuriuo metu pradėjo skirti 1% pajamų gatvės menui, tad einant vis pamatai kažkokį meną. Tačiau kad ir kiek atrodo būtų to gražaus gatvės meno, didžiausias kontrastas pasimato miesto skersgatviuose, kurie kartais papuošti gražiais piešiniais, bet tolumoje matosi šiukšlynas ir konteineriai. Bet tai ne naujiena Amerikoje – gali būti gražiai sutvarkytos miesto gatvės, bet skersgatviai Amerikoje lieka bjauriąja ir baugiąja miesto (kaip filmuose) dalimi. Tai pamenu iš studentų laikų Amerikoje, Niujorko bei Naujojo Orleano.

Pati populiariausia Denverio centro gatvė – 16-oji, kuri padaryta pusiau kaip alėja, mašinoms važiuoti joje draudžiama, bet miesto autobusai marširuoja labai dažnai, tačiau labai patogu, jei reikia greit ir nemokamai pavažiuoti kelias stoteles.

Nepasakyčiau, kad Denverio centre yra daug dangoraižių, bet keletas yra, iš kurių didžiausią užfiksavome. Ekskursiją baigėme prie Denverio traukinių stoties, kuri buvo pastatyta tam, kad Denveris netaptų vaiduoklių miestu ir susijungtų su visa Amerika. Nežinau, ar labai daug važinėjančių traukiniais šiais laikais yra Amerikoje. Vietinis traukinukas, kuris rieda per miestą dažnai veža po kelis keleivius, tad neaišku, ar jis pelningas, bet mūsų draugai lietuviai, kurie gyvena centre juo dažnai naudojasi atvažiuoti iki mūsų “kaimo“ ar ofiso. Traukinių stotis dar vadinama Denverio svetaine, nes viduje yra kavinukės, barai, poilsio zonos, žaidimai, tad tikrai malonu užeiti į vidų.

Vienų sporto sezonų pabaiga, kitų pradžia

Artėjant vasarai, eina į pabaigą kai kurių sporto šakų, kaip krepšinis ir ledo ritulys, sezonai. Praėjusią savaitę pavyko gauti bilietus į atkrentamąsias NBA varžybas. Denverio Nuggets išėjo į atkrentamąsias, tačiau pralaimėjo pirmą seriją. Tačiau kokios įspūdingai kitokios buvo rungtynės! Per reguliarųjį sezoną dažniausiai krepšininkai nepersistengia, jei tai neturi įtakos jų patekimui į kitą etapą, sirgaliai taip pat ateina šiaip pasimėgauti ir dažniausiai jau juda link namų rungtynėms nepasibaigus, būna matyti daug laisvų vietų. Bet kai prasideda atkrentamosios (play-offs) situacija pasikeičia radikaliai!!!! Žaidimas būna intensyvus ir žymiai daugiau gynybos. Arenoje nė vienos laisvos vietos. Per atkrentamąsias kitos komandos sirgaliai važiuoja paskui savo komandą, tai buvo matyti priešininkų sirgalių, aišku vis tiek dauguma Nuggets gerbėjų. Tuo pačiu nuolat buvo kartojamos taisyklės, kad deramas elgesys tarp sirgalių nebūtų pamirštas. Na ir visa salė tiesiog ūžė visų rungtynių metu. Deja, Nuggets skaudžiai pralaimėjo visą seriją ir jiems sezonas jau baigėsi.

Kitokia situacija Ledo ritulyje – Colorado Avelanches centrinės divizijos vakarų konferencijos lyderiai, tad rungtynės, kuriose buvau šią savaitę su savo darbo komanda, neturėjo jokios įtakos jiems. Man patinka Avelanches 🙂 jie nerealūs savo žaidimu, bet šį kartą, kai žiūrėjom, pralaimėjo po pratęsimo ir baudinių, nors pradžioje žaidimo buvo pakankamai atsiplėšę. Lauksiu kaip jiems seksis atkrentamosiose!

Tuo tarpu balandžio pradžioje prasidėjo beisbolo sezonas, į kurį turėjome bilietus penktadienio vakarui. Man būtų buvę įdomu pasižiūrėti ir suprasti taisykles, tačiau 10 laipsnių vėsumos ir baisingas vėjas trukdė tam (nors iš nuotraukų to nematyti)… tikiuos dar nueiti kada, kai bus geresnis oras.

Mano amerikietiško futbolo gerbėjas laukia rugtynių į Denver Broncos, kurių sezonas labai trumpas ir prasideda rugsėjį-spalį bei baigiasi finalinėmis rugtynėmis (Super-Bowl), kas yra labai didelis renginys čia, vasario pradžioje.

O mes jau prieš mėnesį atidarėm teniso sezoną. Aplink namus yra pilna nemokamų teniso aikštelių, tad naudojamės proga, kai geras oras ir kol dar ne per karšta.

Kitokia muziejų patirtis

Po Šv. Velykų pagaliau nuėjau į “Immersive“ muziejų. Dievaži net nežinau, kaip tiksliai jį išversti, bet tai visai kitokia muziejų patirtis, kurių dar neteko matyti Lietuvoje (bet gal ką praleidau?). Šių muziejų esmė yra ta, kad dailininko paveikslai yra ne sukabinti ant sienų, o pats muziejus yra paverstas interaktyvia sale, kurioje per projektorius rodomi ir nuolat keičiasi dailininko paveikslai ir pasakojama jų istorija. Nueiti į tokį muziejų užsimaniau po serialo “Emili iš Paryčiaus“, kai Emili, Camille ir gražusis Gabriel sėdėjo tokio tipo muziejuje ant grindų ir grožėjosi beplaukiančiais ant sienų ir grindų interaktyviais vaizdais. Aišku, kaip tyčia, pakalbėjus/paieškojus apie tokius muziejus, mano išmaniosios technologijos pradėjo siųlyti Denveryje esančias parodas.

Šiuo metu Denveryje yra du pasirodymai: Van Gogh bei Frida Kahlo. Nuėjau į pastarąjį, nes apie Fridos gyvenimą, jos asmenybę bei sunkią dalią ir jos meilės peripetijas esu labai daug skaičiusi, tačiau jos paveikslų nesu daug mačiusi, išskyrus tuos, kur ji tapė pati save. Atėjusi į muziejų nustebau, kad čia tik dvi didelės salės, tikėjausi, kad plaukiosiu po sales su interaktyviais paveikslais, o pasirodo ateini, atsisėdi ant suoliuko ar atsisėdi/atsiguli ant žemės ir stebi plaukiojančių ant sienos paveikslų istoriją sujungtą su gražia muzika. Vaikščioti nelabai yra esmės, nes ant visų sienų rodo tą patį vaizdą, tai tiesiog atsisėdi ir stebi. Iš tikrųjų tai labai nuostabi meditacija ir įsikūnijimas į dailininko kūrybą. Graži muzika bei skirtingos paveikslų spalvos tiesiog užburia ir tu praleidi nuostabias 60 minučių.

Vaikai

Praėjo visi penki mėnesiai kai mes atvykome į JAV. Nuo to laiko įdomiausia stebėti vaikų progresą anglų kalboje. Didžiausias lūžis įvyko gal prieš mėnesį, kai abi vaikų mokytojos pradėjo džiaugtis, kad vaikai pagaliau pradėjo šnekėtis su draugais ir pasisakyti pamokose. Iki tol jie buvo tik stebėtojai/klausytojai ir nors ir žaisdavo su vaikais, bet sunku buvo išreikšti savo mintis, prisijungti prie bendraklasių pokalbiuose. Lapkritis ir gruodis buvo trumpi mėnesiai su Padėkos ir Kalėdų atostogomis, todėl didžiausias progresas pasijautė po sausio ir vasario mėnesių. Aistis net pradėjo staiga kalbėtis su mūsų vienos lietuvės vyru užsieniečiu angliškai, nors jis šiek tiek supranta ir lietuviškai. Kadangi mūsų visos atsivežtos vaikiškos lietuviškos knygos jau perskaitytos, vaikai pradėjo imti knygas iš mokyklos bibliotekos ir jas skaityti. Aistis skaito komiksus, o Goda labai populiarią mergaitės dienoraščių knygų seriją. Skaito labiau susidomėję nei lietuviškas knygas, tik nesuprantu, ar jie tikrai viską supranta (nes neleidžia kištis į jų skaitymą), bet bent jau esmę bando atpasakoti. Aistis jau vakar prasitarė, kad norėtų į mokyklą vykti mokykliniu autobusu, nes turbūt jau jaučiasi konfortabiliai, kad susikalbės su draugais.

Goda susidraugavo su keturiomis klasės mergaitėmis ir jau atšventė dviejų iš jų 10-tuosius gimtadienius. Kaip tik šį šeštadienį buvo antras iš jų gimtadienis su nakvyne namuose (sleepover). JAV labai populiarios nakvynės pas draugus/drauges. Ir aš suprantu kodėl, nes dauguma gyvena nuosavuose namuose, kuriuose yra dideli rūsiai įrengti vaikams žaisti. Rūsiai būna padengti kilimine danga, su televizoriumi ir įvairiais žaidimais. Ir tėvams žymiai mažiau vargo – įleidi vaikus į rūsį ir ramu, gali jie ten dūkti kiek nori 🙂 kai parsivežiau Godą sekmadienio rytą iš gimtadienio ir pamačiau kaip nuostabiai buvo įrengtas rūsys su rožinėmis papuoštomis palapinėmis kiekvienai mergaitei atskirai miegoti, pasigailėjau, kad nenufotografavau.

Praėjusį ketvirtadienį įvyko pirmas pasirodymas mokykloje. Dalyvavo visos ketvirtos klasės, įskaitant Godos. Tai buvo muzikos mokytojo surežisuotas muzikinis ketvirtokų pasirodymas “Go West“ (Eime į Vakarus), kuriame vaikai dainavo, deklamavo ir vaidino istoriją, kaip amerikiečiai sugalvojo persikelti į vakarus ieškodami geresnių žemių ir Kolorado valstijoje atrado daug anglies ir aukso, taip, aišku, pritraukdami dar daugiau žmonių persikraustyti į šias vietoves. Salė buvo pilna tėvų, senelių, brolių ir seserų, nes tai buvo pirmas toks didelis pasirodymas po Covid, kad muzikos mokytojas negalėjo atsigėrėti, jog jiems pavyko įgyvendinti pasirodymą. Salė palaikė vaikus gausiais plojimais ir švilpimais.

O dar šią savaitę prižiūrime lietuvių, kurie išvyko atostogauti, katiną Pepę. Vaikams, ypač Godai, buvo daug džiaugsmo belaukiant, kada ateis ta savaitė, kai reiks prižiūrėti, tačiau šis katinas su savo charakteriu, norintis būti vienas ir į žaidimus nelabai įsitraukiantis. Vaikams teko kelias dienas kentėti, kad bent pavyktų prisijaukinti ir paglostyti, nes šiaip išsigandęs, jis tiesiog slepiasi po lova ir nori ramybės. Nelabai katinas mėgėjas vaikų, jį gąsdina vaikų judrumas, tad labiausiai susidraugavo su Donatu 🙂 Deja, katinai yra katinai, nepaniurkysi jų kaip šuniukų.

Darbai

Vis galvojau, kad nelabai yra ką rašyti apie mano darbą, nes darbo pobūdis yra lygiai toks pat, ką aš dariau ir Lietuvoje, tik didesne apimtimi ir turint daugiau žmogiškųjų resursų projektui. Tad nelabai jaučiu skirtumo ar dirbčiau JAV, ar LT, bet vis karts nuo karto artimieji/draugai paklausia apie darbą, o ir geriau pagalvojus, jei ir nėra skirtumų dėl darbo pobūdžio, jų tikrai yra dėl kolegų, aplinkos, sąlygų ir kitko 🙂

Be darbo pobūdžio panašumų, dar vienas panašumas yra ofisas. Man Denverio ofisas įrengtas labai panašiu WU stiliumi kaip ir Vilniaus, aišku yra skirtumų, bet pagrindinis tai vaizdas už lango, kuris tiesiog užburia, – kalnai! Vien dėl vaizdo iš dešimto aukšto verta eiti į ofisą!

Kolegos – kadangi ir Vilniuje turime įvairių tautybių darbuotojų, tai darbuotojų įvairovė manęs nestebina. Aišku, Denverio ofise daugiau amerikiečių, bet jų kilmė gali būti įvairi. Labiausiai įstrigęs skirtumas, kai pirmą kartą nuskridau ir susitikau savo kolegas, yra tai, kad ne amerikiečiai (turime komandoje Filipinietį ir Taivanietę) mane pasitiko apsikabindami, o amerikiečiai tik plačiai šypsodamiesi 🙂 tas jaučiasi ir toliau dirbant, kad su ne amerikiečiais santykiai šiltesni. Tačiau smagu, kad dauguma iš mūsų skyriaus ateina į ofisą, nors šiaip ofisas vis dar po kovido tuščias ir dauguma toliau gyvenančių net nenori grįžti ir nelaukia dienos, kai paskelbs, kad privaloma grįžti į ofisą (kas greičiausiai nebus penkios dienos per savaitę). Buvimas ofise duoda žavesio ir galimybę pažinti žmones, gyvai pašnekėti ir padiskutuoti. Tuo pačiu kartu išeiname papietauti bent kartą per mėnesį. Žmonių yra įvairių, todėl sunku nubrėžti kažkokius stereotipus. Kaip ir pavyzdžiui, nuo pat pradžių dirbant WU su amerikiečiais buvau susidariusi įspūdį, kad visi amerikiečiai vadovai yra labai malonūs, taktiški, visada pagiriantys lietuvišką kruopštumą ir priešingybė vokiškam/austriškam, kurį teko patirti WU, tiesmukiškumui, tačiau dabartinė mano amerikietė vadovė yra priešingybė mano susidaryto amerikietiško įspūdžio 🙂 nors šiuo metu ji tikrai stengiasi ir nebeišsprūsta netaktiški pasakymai, tai nelabai suprantu, ar ji susiprato WU darbo stiliuje, ar keičia taktiką. Na bet važiuodama į JAV labai gerai žinojau pas ką važiuoju, kokia bus mano vadovė ir kolegos. Aišku, kol kas geresnių kaip Vilniuje kolegų turbūt nerasiu ir čia kalbu apie paskutinius savo kolegas Lietuvoje, su kuriais labai stipriai suėjo auros, supratimas ir palaikymas vieni kitų.

Atostogos – kažkas manęs paklausė, o kaip atostogos amerikoje – gal dėlto, kad yra įspūdis, kad amerikiečiai tik dirba ir neatostogauja? Ir tikrai paprastesniuose darbuose ar pradžioje įsidarbinus, kai kurie darbdaviai pirmus metus neduoda jokių atostogų, o antrus savaitę ar dvi. Čia nėra kaip Europoje, kad įstatymai tau užtikrina reikiamą dienų skaičių per metus pailsėti, oi ne!!! Čia viskas priklauso nuo darbdavio, kiek duoda arba kiek susitari. Kalbėjau kartą su savo pussesere, kuri jau apie 20 metų gyvena JAV ir yra pakeitusi nemažai darbų, specialiai užklausiau jos, kiek ji turi atostogų ir išgirdau atsakymą, kad ji dažniausiai eidama interviu derasi dėl atlyginimo ir atostogų skaičiaus. Tai kuo tu vertingesnis darbuotojas, tuo daugiau gali prašyti atostogų, bet kartu bijai ir perspausti, kaip ir su atlyginimu, jei paprašysi per daug, darbdavys gal pasirinks kitą kandidatą. Ji išsiprašė trijų savaičių per metus. Taigi turėdami 20 darbo dienų plius atostogos už stažą priklausomai nuo darbdavio bei mamadieniai kas mėnesį – tokia gėrovė nesuprantama ne tik amerikiečiui, bet ir mano kolegoms Dubline 😀 o bet tačiau WU Denverio darbuotojai gali eiti kiek nori atostogų!!!! Teoriškai 🙂 praktiškai labai priklauso nuo vadovo ir darbų. Mano vadovė man pareiškė, kad jai normalus atostogų skaičius yra 25 dienos per metus (kas man ir būdavo LT pridėjus WU stažą, bet be mamadienių), tačiau pažiūrėsim, kaip realiai gausis, nes jos pagrindinė sąlyga, kad darbai būtų padaryti prieš išeinant atostogauti. Viskas yra suprantama ir logiška, tik man nepatinka mintis, kad galbūt vienas darbuotojas panaudoja daugiau, o kitas mažiau atostogų dienų ir šituo atžvilgiu, atrodo nelygybė. Taip pat labai pasistebi vadovų elgesys, kai jie atrodo dažnai eina atostogų, bet vis tiek nuolat tikrina paštą, atsakinėja, prisijungia prie skambučių, nors teoriškai yra atostogose. Toks jausmas, kad mes Europoje, jei jau einame atostogų, tai einame iš širdies, tikrai atsijungti nuo darbo ir pailsėti, o čia kitaip. Tokios sąlygos, kai darbdavys teoriškai suteikia neribotą atostogų dienų skaičių labai plinta tarp didelių įmonių kaip papildoma motyvacija darbuotojams, tačiau iš personalo skyriaus bendradarbės girdėjau, kad ne visai tai tikroji priežastis. Tikroji yra nereikėjimas kaupti ir išmokėti atostoginių išėjus darbuotojui iš darbo. Gudru, ar ne? Plius teoriškai gražiai skamba turėti kiek nori atostogų, bet praktiškai tai vis tiek labai ribota. Deja, yra ir tokių WU atvejų, kad kai darbuotojas yra atleidžiamas, viena iš priežasčių įvardijama, kad labai daug atostogų prašydavo… Tuo tarpu kitos įmonės, kaip minėjau, labai skurdžiai duoda atostogų. Gal dėlto labai įprasta, kad negaudami normaliai pailsėti, amerikiečiai darbe yra labai tingūs. Ne iš vieno esu girdėjusi apie prastą amerikiečių darbo kokybę, aišku, ne visų. Labiausiai patikęs apibūdinimas buvo, kad amerikiečiai kaip futbolininkai žaidžia, tik be kamuolio 😀

Sveikatos draudimas – bene pats kebliausias dalykas amerikoje yra suprasti ir išsirinkti gerą ir sau tinkamą sveikatos draudimą. Bet koks geriausias draudimas vis tiek nepadengs 100% išlaidų, pradžioje vis tiek turėsi mokėti iš savo kišenės kurį laiką, kol pasiekti tam tikrą limitą, o paskui tau apmokės kažkokį procentą pagal pasirinktą draudimą. Tuo pačiu esi skatinamas kaupti į papildomą sveikatos sąskaitą, kad turėtum joje pinigų nutikus nelaimei ir galėtum padengti tą dalį, kurios nepadengia draudimas. Turbūt visi esame girdėję, kad be sveikatos draudimo, žmogus gali ir numirti nesulaukęs tinkamos daktarų pagalbos arba tapti benamiu, jei prasiskolino už gydymą. Aišku, ta situacija po Obamos valdymo (Obamacare programos) šiek tiek pasikeitė. Mes vis dar stengiamės išvengti daktarų, tfu tfu, kad kol kas ir nereikia, bet pašiurpsta oda, kai paklausai istorijų apie daktarų vizitų bei tyrimų kainas…

Tai tiek apie mano darbus, klauskit, jei praleidau kokią įdomią temą, tikiu, kad jų yra, tik šiuo metu daugiau nesugalvoju 🙂 Šiaip mums visiems persikėlusiems iš WU kitų ofisų į Denverį yra lengva, tačiau kiek paklausau savo kolegų antrų pusių apie jų patirtis susirasti darbą, tai tikrai būna labai sunku, pirmiausia dėl ilgo laukimo darbo leidimo, tada dėl ilgų paieškų nors šiek tiek kvalifikuotesnio darbo, nes kas gi amerikiečiams Lietuva ir darbo patirtis joje…

Atostogos Naujosios Meksikos (New Mexico) Valstijoje

Praėjusią savaitę (kovo 14-20 dienomis) vaikams buvo pavasario atostogos, kurios sutapo su vyro gimtadieniu ir proga pakeliauti bei patyrinėti kitas amerikos valstijas. Naująją Meksiką pasirinkom paskutinę akimirką dėl būtinybės sutvarkyti vyro darbo leidimo formalumus pasikeitus įstatymams. Dėl didelio biurokratinio aparato ir nelogiškumų, lengviausias būdas tą padaryti buvo kirsti JAV sieną, tad nusprendėme leistis per Kolorado ir Naujosios Meksikos valstijas pietų link iki pat El Paso miesto, kurio dalis priklauso JAV, o kita dalis Ciudad Juarez – Meksikai. Užduotį įgyvendinom, nors vyrui teko iškentėti visas tris valandas amerikietiškos biurokratijos lėtumą bei nesusigaudymą. Tačiau ta pačia proga buvo galimybė pravažiuoti ir pamatyti ispaniškąją valstiją ir jos įdomiausias vietas.

Anksčiau skaičiuodavom, kiek Europos ar pasaulio šalių aplankėm (žymėdavom mūsų žemėlapyje ir rinkdavom magnetukus), šių kelių metų tikslas aplankyti kuo daugiau JAV valstijų ir sugrįžti į tas, kuriose buvau studijų laikais. Kai supranti, kad JAV turi 50 valstijų, kuriose daugybė lankytinų objektų, tai pasidaro aiškiau, kad paprastam amerikiečiui jau šis tas, jei jis būna aplankęs bent pusę iš jų, ir kad ko jiems važiuoti į kitas valstybes, kai tiek visko lankytino savo pačių šalyje. Nors… visgi Europa kitokia ir man vis dar mielesnė. Amerikoje žavi nuostabūs gamtos kūriniai, nors šį kartą nustebino ir Naujosios Meksikos miestai, nes jie… ispaniški 🙂

Naujosios Meksikos Valstija (New Mexico State)

Pasirodo, kad Naujosios Meksikos valstijos pavadinimas kilęs visai nenusikopijuojant Meksikos kaip valstybės pavadinimo. Ispanijos tyrinėtojai ir naujakuriai atvyko į šias teritorijas XVI amžiuje ir pavadino ją Nuevo México Meksikos actekų slėnio vardu. Tai įvyko 250 metų anksčiau nei buvo įkurta dabartinė Meksikos valstybė. Po Meksikos nepriklausomybės 1821 m. ši teritorija tapo autonominiu Meksikos regionu, nors jam vis labiau grėsė centralizuota Meksikos vyriausybės politika, kurios kulminacija buvo 1837 m. sukilimas. Tuo pat metu regionas tapo vis labiau ekonomiškai priklausomas nuo JAV. Pasibaigus Meksikos ir Amerikos karui 1848 m., JAV aneksavo Naująją Meksiką kaip dalį savo plėtros į vakarus. 1912 m. sausio 6 d. Naujoji Meksika buvo priimta į JAV Sąjungą kaip 47-oji valstija.

Naujosios Meksikos valstija yra 5-a pagal teritoriją (dydžio kaip Lenkija), bet tik 36-a pagal gyventojų skaičių. Ji priskiriama kalnų valstijoms, kaip ir Kolorado. Kas įdomiausia, aš taip tikėjausi didesnės šilumos ar net karščio važiuojant į pietus, bet, deja, jo neradau ir mano suknelės, kurias vežiausi, liko gulėti lagamine, nes tik paskui grįžusi iš kelionės paskaičiau, kad Santa Fe – New Mexico sostinė pagal aukštį virš jūros lygio yra net aukščiau nei Denveris (2.194 m palyginus su viena mylia Denveryje, apie 1,6 km).

New Mexico sostinė Santa Fe yra aukščiausiai esanti sostinė visoje JAV, o didžiausias miestas – Albuquerque. Tolstant nuo didžiųjų miestų, buvo įdomu patirti važiavimą ne penkių, o tik dviejų juostų autostrada, kai kartais aplink nematyti jokios mašinos.

Per kelionę nuvažiavome apie 1.500 kilometrų ir, deja, tenka pripažinti, kad reikia priprasti nuolat sėdėti mašinoje, bet džiugu, kad vaikai ištvėrė. Nuo Denverio leidomės žemyn į pietus pro Colorado Springs ir sustojome Santa Fe, Albuquerque, Las Cruces, ir El Paso ir tada atgal padarydami lanką pro Baltasias smėlio kopas. Apturėjome keturias nakvynes Santa Fe, Albuquerque, Las Cruces ir vėl Santa Fe griždami atgal. Kuo mažesnis miestelis, kaip Las Cruces, ir ne savaitgalio diena, tada galima rasti motelių ir už 50-60 dolerių už naktį už kambarį šeimai, bet savaitgalį kainos šokteli dvigubai-trigubai. Paskutinę naktį Santa Fe turėjome pačią brangiausią, bet pasirodė ir pačią prasčiausią viešbučio prasme, tai labai nustebino ir teko susidurti su realybe, kad kainos savaitgalį labai užkyla. Bet šį kartą labiau likome patenkinti pusryčiais viešbučiuose, nei tai buvome patyrę anksčiau Glenwood Springs ar kitur.

Santa Fe

Santa Fe yra pati aukščiausia ir seniausia JAV sostinė, įkurta dar 1610 metais. Mieste vyrauja ispaniškas stilius ir tiesiog gera pasivaikščioti po senamiestį su Katedra ir kitomis mažesnėmis bažnyčiomis, žemais moliniais namais, jaukiais turgeliais ar šiaip prekeiviais gatvėse, kur galima rasti stilingų indų, papuošalų, paveikslų. Taip pat Santa Fe labai daug meno galerijų senamiestyje ir dar yra atskiras rajonėlis, toks kaip Vilniaus Užupis, Canyon Road, kuriame pilna meno dirbinių ir meno galerijų. Kainos galerijose, aišku, kosminės.

Vienas iš daugelio lankytinų Santa Fe objektų yra muziejų kalva, kurioje yra keli valstybiniai ir keli privatūs muziejai bei botanikos sodas. Deja, nebuvome sužavėti nei muziejais, nei botanikos sodu. Nuėjome į Indėnų meno muziejų, tikėdamiesi sužinoti daugiau apie Indėnus ir jų ankstyvąjį meną, tačiau radome labiau šiuolaikinį meną. O botanikos sodas pasirodė labai skurdus ir išdžiuvęs.

Albuquerque

Albuquerque yra didžiausias New Mexico miestas. Stilius labai panašus į Santa Fe, moliniai pastatai, bažnytėlės, daugybė įvairių aikščių (Plaza). Kaip ir Santa Fe daug turistų bei vietinių meksikietiškos kilmės gyventojų.

Albuquerque užsukome ir į serialo “The Breaking Bad“ parduotuvę. Vykdomos ekskursijos serialo takais. Aš po pirmos serijos, negalėjau jo žiūrėti, bet daugumai, kurie matė šitą serialą ir jo atšaką “Better call Saul“, įskaitant ir mano vyrą, turbūt patiktų Albuquerque ir jame esanti parduotuvė su visokiais serialų herojų niekučiais.

Baltosios smėlio kopos (netoli Las Cruces)

Las Cruces ir El Paso buvo tik tarpinės mūsų stotelės, apie kurias nelabai daug turiu ką papasakoti, tačiau šalia Las Cruces yra nuostabios balto smėlio kopos, į kurias žūtbūt reikėjo užsukti. Šios balto smėlio kopos yra sudarytos iš gipso kristalų, susidariusių išdžiuvus senovinei jūrai. Gaila, kad turėjome nedaug laiko ir nebuvo laiko pačiuožinėti nuo kopų su išsinuomotomis snieglentėmis, kaip kiti darė (šią pramogą reiks išbandyti arčiau Denverio esančiose smėlio kopose), bet jos buvo išskirtinės savo baltumu. Vaikams buvo laisvės!

Denverio Akvariumas

Šį savaitgalį su vaikais aplankėme Denverio akvariumą. Aišku, vaikams įdomiausia buvo, ar bus ryklių. Buvo keletas nedidelių ryklių, bet įdomiausia buvo baseinas su rajomis ir galimybe jas paliesti 🙂 Akvariumo įvairovė plati – daug įvairių mažų ir didelių žuvų rūšių, medūzų ir jūrų arkliukų kolonijų, vėžliukų, nuostabių koralų, rykliukų, žaisminga ūdra ir net tigras 🙂 įspūdį paliko, kad dauguma akvariumų įkurta kaip natūralioje aplinkoje tarp uolų. Bevaikščiodama lyginau jį su akvariumu matytu Vienoje, ten įspūdį buvo palikęs japoniškas vorinis krabas, kuris gali užaugti mažo automobilio dydžio bei įspūdingos medūzos. Šičia tokių nebuvo, bet padaryta natūrali aplinka ir rajų baseinas buvo išskirtiniai.