Pradžia

Keliauti ir tyrinėti kitas šalis atostogų metu visada yra smagu ir jų norisi kuo daugiau, bet persikelti laikinai gyventi į kitą šalį su šeima, kai nei vienas šeimos narys nėra tos šalies pilietis, yra nemenkas iššūkis. Ir atrodo, kam to reikia, kai Lietuvoje gyvenimas sukurtas, aplink artimieji ir draugai, mėgstami pomėgiai, bet turbūt tas nenustygstantis noras išbandyti, keisti ir nestovėti vietoje verčia kartais žmones priimti tau duotas gyvenimo galimybes. Turbūt būtų kvaila, o gal ir ne, atsisakyti tokios esamo darbo siūlomos galimybės, patirti persikėlimo gyventi į kitą šalį pasiruošimus ir iššūkius ir bandyti susikurti laikiną gyvenimą naujoje šalyje ir išnaudoti joje esamas visas galimybes. Kadangi mūsų šeimos situacijoje tai buvo labai tinkamas metas pokyčiams (noras pakeisti gyvenamąjį būstą, aišku, tuo metu Lietuvoje, vaikų tinkamas amžius pasikeitimams ir pačių noras patirti kažką naujo, o galbūt ir Covido įtaka, kad nėra kelionių), priimti tokį iššūkį nebuvo sudėtinga, nors ilgų apmąstymų būta. Dauguma draugų ir pažįstamų nuolat kartoja, kad dažniausiai tokie gyvenimo pasikeitimai nėra laikini ir patampa nuolatiniais, tačiau mes dar pažiūrėsime kuo viskas baigsis.

O kad mūsų laikino gyvenimo kitoje šalyje įspūdžiai neišblėstų ir draugai bei artimieji galėtų detaliai sekti, kaip mums sekasi, pasinaudojau vienos geros draugės mintimi viską surašyti į blog’ą. Prisipažįstu iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai ir atsakiau, kad tikrai neturėsiu laiko, kai buvo tiek daug dokumentų tvarkymo reikalų su US ambasada iki išvykimo, esamų namų Lietuvoje ištuštinimo po 10 metų gyvenimo juose ir sutvarkymo perduodant nuomininkams, lagaminų krovimo, vaikų naujos mokyklos reikalų organizavimo, visų detalių apgalvojimo ir derinimo bei naujų namų Amerikoje įkūrimo rūpesčių. Tačiau po poros mėnesių US atsirado laisvo laiko ir mintis viską surašyti nuolat kirbėjo, kurią nutariau įgyvendinti.

Kalnų slidinėjimas

Praėjusį savaitgalį (sekmadienį) pagaliau išsiruošėm į kalnų slidinėjimo kurortą – Breckenridge (apie 2 val kelio nuo namų). Breck (miestelio sutrumpinimas, kurį naudoja vietiniai) yra vienas iš populiaresnių slidinėjimo kurortų pradedantiesiems ir palyginus netoli Denverio. O slidinėjimo kurortų čia tikrai daug! Brangiausiais kurortais Kolorade laikomi Aspen (labiausiai žinomas už JAV ribų), Vail bei Steamboat. Be Breck yra pilna kurortėlių arčiau ar toliau, tokių kaip Loveland, Winter Park, Keystone, Beaver Creek ir kitų. Beveik visi kurortai susijungia į dvi pagrindines bendroves (EPIC ir IKON), kurios pardavinėja bilietus ir abonimentus.

Dar pavasarį/vasarą mano kolegos pirko abonimentus, kad gautų geras kainas, tad užrodė, kad vaikams iki penktos klasės galima gauti nemokamą abonimentą, į kurį įeina 4 dienos slidinėjimo 5-iuose nurodytuose kurortuose, įskaitant vieną nemokamą slidinėjimo pamoką dar niekada neslidinėjusiems vaikams su slidėmis arba snieglente. Toks geras abonimentas mažesniems vaikams ryškiai investicija į būsimą klientą, bet kodėl nepasinaudojus. Tad dar rugpjūčio mėnesį pasidarėme vaikams EPIC slidinėjimo abonimentus ir pagaliau užregistravau pirmai pamokai, kaip vaikai norėjo, su snieglente. Vaikams programa buvo nuo 9 ryto iki 3 popiet, su visa instrukcija, pamokomis bei pietumis. Šiek tiek nerimavau, ar patiks ir ar nesušals, bet viskas buvo gerai. Vaikai liko labai patenkinti!

Kiek mažiau liko patenkinti tėveliai… Pradedant nuo pačios kelionės, t.y. važiavimo, iki slidinėjimo kainų. Turbūt net sunku įsivaizduoti kol pats nepatiri, bet važiuoti žiemą savaitgaliais autostrada (I-70), kuri veda pro kalnus, į visus slidinėjimo kurortus, yra, tikrąja to žodžio prasme, katastrofa. Tą žinodama, kėlėmės ir išvažiavom, mano supratimu, anksti, tačiau visgi nepakankamai. Atsikėlėme 5 ryto ir išvažiavome 6, vaikai stebuklingu būdu atsikėlė patys be jokių zirzimų. Atsisėdus į mašiną GPS rodė, jog važiuoti 1.32 valandos, tad labai apsidžiaugėme, nes mūsų tikslas buvo prisistatyti į slidinėjimo mokyklą kaip nurodyta 8 valandą ryto, kad pasiruoštume įrangą ir visa kita prieš prasidedant pamokoms 9 ryto. Tačiau artėjant prie autostrados, važiavimo laikas liko vis tas pats, o tikslas nuvažiuoti laiku stūmėsi mūsų GPS nuorodoje. O tada privažiavome kamštį tiesiog trijų juostų autostradoje ir supratome, kad kažin ar spėsime ir 8.30 pasiekti tikslą, nes laikas vis po kelias minutes slinkosi. Galiausiai pagal GPS važiavome truputį kitu keliu, kad aplenktume kamštį, tačiau sėdėti vos judant mašinai ir nervuotis ar pasieksime tikslą laiku, tiesiog siaubinga. Deja, paskutiniais metais tokia savaitgalių situacija pasidarė nuolatinė ir įprasta. Ir tai atsitiko dėl to, kad į Koloradą, Denverį ir jo apylinkes atsikrausto vis daugiau žmonių ir Kolorado keliai nebepajėgia absorbuoti tokios mašinų minios, tad ties tam tikrais autostrados ruožais per kalnus nusidriekia mylias besitęsiantys mašinų kamščiai. Amerikietis kolega, užaugęs Denveryje ir nuo vaikystės su tėvais slidinėjęs, sakė, kad tokios situacijos prieš 20 metų nebuvo. Mano nuolat slidinėjantys kolegos, pasirodo, slidinėjimo dieną išvažiuoja dar anksčiau vėliausiai 5 ryto, tada nuvažiuoja be didesnių kamščių žymiai anksčiau ir slidinėjimo kurorte mašinoje pamiega kol atsidaro trasos. Neįtikinamai skamba, ar ne? Bet taip jie stengiasi išvengti didelių kamščių I-70 autostradoje, kurie dažniausiai susidaro savaitgalių rytais ir sekmadienio vakarais/popiet. Plius dar tai, kai mes važiavome tą dieną buvo labai geras oras, šalta, bet nesnigo ir keliai buvo sausi ir nuvalyti. Įsivaizduokit, kai prie tokių kamščių dar prisideda sniegas ir autostrada užsikemša ne tik dėl mašinų masės, bet ir dėl avarijų ar kelio darbų! O avarijos čia labai dažnas reiškinys, nes vairuotojai lekia ir, jei neįvertina kelio dangos ir greičio, tuoj avarija ir dar didesnė spūstis. Na bet šiaip ne taip mes visgi atvažiavome 8.30 ryto ir vietoj planuotų 1.30 valandos kelionės važiavome 2.30. Kas galiausiai nėra blogai, nes jau buvo minčių, kad nespėsime net ir 9 val, kai mokykla prasideda, ir tada pamoka būtų nuėjusi vėjais.

Be važiavimo į kalnų kurortą “malonumo“, teko, deja, nusivilti slidinėjimo kainomis. Abonimentų mes sau vasarą nepirkome, nes nežinojome, ar vaikams patiks, ar mes tikrai norėsime tiek daug slidinėti. Galvojome pasiimsime kada vienai dienai kartu su vaikais ir pabandysime, ar patiks. Tačiau pamačius vienos dienos kainas dabar, atvipo žandikaulis ir nebeliko jokio noro… Donatas net jau juokavo, kad jam turbūt pigiau būtų prisijungti prie savo draugų į Alpes ir savaitę pailsėti ir paslidinėti ten. Žodžiu, vienos dienos slidinėjimo bilietas vienam žmogui Breck kainavo 231 USD ir tai be slidžių nuomos (o kur dar apranga, kurią irgi reikia nusipirkti iš anksto). Tuo tarpu brangesniuose kurortuose dienos kaina siekia 280. Net įdomumo dėlei, Donatas paieškojo, kad geram Austrijos slidinėjimo kurorte Ischgle 6 dienų slidinėjimo pasas kainuoja 295 eurus, o dienos – 67 eurai. Ne veltui kolegos perka tik abonimentus, kurių kaina svyruoja nuo 600 iki 1500 dolerių, priklausomai, ar nori neriboto naudojimo ir visuose kurortuose, ar šiek tiek riboto, bet pigesnio. Jau trys slidinėjimo kartai atsiperka su 600 dolerių abonimentu.

Pamatę tokias kainas, nusprendėme šiaip praleisti dieną Breckenridge. Tad pasivaikščiojome po šį gražų kalnų miestelį. Oras buvo puikus – saulėtas. Temperatūra, kai atvažiavome, buvo -17C, tačiau prisirengus buvo gerai, o atsistojus ant saulės kalnų šlaite net karšta, kelis kartu net buvau prasisegusi striukę.

Prisivaikščioję ir pasižiūrėję kaip vaikams sekasi, nuėjome į populiarią pusryčių vietą (Blue Moose), kuri buvo labai sausakimša ir teko 10-15 minučių palaukti staliuko dviems, o kiti didesnių staliukų turėjo laukti pusvalandį ir jokių rezervacijų iš anksto anei pranešimo į telefoną, kad staliukas paruoštas, kaip dažnai įprasta čia. Ši vieta priėmė tik užsakymus vietoje ir reikėjo laukti savo eilės lauke, nes viduje sausakimša, o atėjus tavo eilei, tiesiog šaukia tavo vardą lauke. Bet pamačiusi tokį populiarumą ir gerą pusryčių meniu su įvairiomis kavų variacijomis, nusprendžiau, kad verta laukti 🙂

O pasibaigus vaikų pamokoms, jau matėme, kad GPS nerekomenduoja grįžti I-70 autostrada, tad grįžome šiek tiek ilgesniu, bet labai gražiu keliu per dvi valandas.

Vietiniai gyventojai

Gal nuvilsiu tuos, kuriems labai įdomu apie dabartinius JAV gyventojus ir jų įvairovę, kuri Amerikoje labai didelė ir kiekvienos valstijos gyventojai skirtingi, tačiau labai sunku daryti kažkokias apibendrinančias išvadas net ir apie Denverio ar Kolorado gyventojus, reikia pragyventi daugiau laiko ir susibendauti su vietiniais. Šis straipsnis bus apie senuosius vietinius gyventojus, kaip mes įpratę vadinti indėnus. Šia tema susidomėjau, kai mano uoli skaitytoja ir kritikė Lina (KŽL – linkėjimai 🙂 ), sureagavo į mano straipsnį apie Teksasą ir pasakojimus apie Indėnų muziejų Vičitoje. Žinojau, kad amerikoje indėnų pavadinimą išstūmė kiti pavadinimai, bet net nesusimąstydama toliau lietuvių kalboje naudojau seną terminą, kol susisgribau, kad gal vadinu nebetinkamai. Ir tikrai suprantu, kad kol Lietuvoje pakeis šį terminą iš visų lietuviškų knygų, Kelmės dvaro muziejaus ekspozicijos, kurioje, kaip tyčia, lankėmės prieš du metus ir indėnų pavadinimas dar ryškiai įsirėžęs atmintin, praeis 20, o gal ir daugiau metų. Tad pradėjau kalbėtis su kolegomis, tikrais amerikiečiai, apie terminologijos pokytį, kada ir kaip tas įvyko. Aišku, tai neįvyko per naktį ir labiausiai įvairios gentys norėtų, kad jas vadintų ne kažkokiu apibendrinančiu terminu, o jų genties pavadinimu. Tačiau JAV yra virš 550 pripažintų, o kiek dar nepripažintų, genčių, o dar yra ir Kanados indėnų gentys. Tad savaime suprantama, reikėjo rasti kitą pavadinimą apibendrinantį visas gentis. Goda mokykloje per socialinius mokslus mokėsi ir vartojo “Native Americans“ (vietiniai amerikos gyventojai) terminą. Tas pats terminas buvo naudojamas ir muziejuje Vičitoje. Bet kitur naudojama tiesiog “Natives“ arba “Indigenous people“ (vietiniai gyventojai).

Pamačiusi mano susidomėjimą, kolegė pasiūlė šiandien nueiti į Kolorado indėnų turgų – 41-ąjį Kolorado indėnų festivalį, kuriame vyko įvairių pasirodymų bei indėnų meno turgus. Kas labiausiai nustebino, kad visgi indėnų terminas ten oficialiai buvo vartojamas ir naudojamas, tad net nustebau ir paklausiau kolegės. Pasirodo, gal ne taip lengva ir paprasta atsikratyti senos terminologijos. Nors oficialiai American Indian, Indian, Native American, arba Native, kitais atvejais Indigenous people yra priimtini ir dažnai naudojami pakaitomis Jungtinėse Valstijose; tačiau vietinės tautos dažnai turi individualių pageidavimų, kaip į juos būtų kreipiamasi.

Supratau viena, kad norint sužinoti, kuris terminas yra geriausias, reikia žiūrėti su kuo bendrauji, o geriausia ir paklausti to asmens ar grupės, kuris terminas jiems labiau priimtinas.

O mugė buvo nuostabi! Pasižiūrėjome gražių vietinių gyventojų šokių, dainų, meno kūrinių ir net pačių didingiausių gyvų erelių.

Sausio 13-oji Kolorade

Šis mano 50-asis tinklaraščio straipsnis sutampa su gražiai paminėta sausio 13-ąją kartu su Kolorado lietuvių bendruomene. Labai gražiai sutapo, kad būtent šią dieną Vytautas Kernagis jaunesnysis lankėsi Denveryje ir pristatė dokumentinį filmą apie tėtį “Nepakeičiamų yra“. Simboliškas pavadinimas.., nes tik mažiau nei vienas procentas žmonijos yra tikrai nepakeičiami savo gyvenimo indėliu ir charizma. Filmas visuomenei pristatytas tik praėjusių metų vasario 16 d – po 14 metų, kai netekome Kernagio. Taip nutiko, nes Kernagio fondas pradžioje užsiėmė svarbesne veikla – pagelbėti vėžio aukoms. Tuo pačiu Kernagis jaunesnysis trejus metus negalėjo susitaikyti su tėčio mirtimi, nes jie buvo labai artimi. Po to ilgai nerado tinkamo režisieriaus filmui, kol galiausiai pavyko sukurti nuostabų dokumentinį filmą iš įvairios filmuotos medžiagos.

Ne visi Kernagio gyvenimo etapai ir įvykiai yra įamžinti filme, nes tiesiog nebuvo filmavimo kamerų tam tikrais etapais. O filmo idėja buvo, kad filmą pasakotų pats Kernagis. Tad ten, kur kažkas nufilmavo įvairiose kelionėse po Lietuvos miestus ar išvykas į užsienį, tas ir sudėta. Daug epizodų iš turų į JAV, bet pavyzdžiui neišliko viena pirmųjų įspūdingų jo kelionių į Australiją. Pats Kernagis jaunesnysis pasidalino keliais momentais, kai po filmo kažkas paklausė, kaip Kernagis tiek daug keliavo sovietų laikais, kai buvo draudžiama. Tai vienas iš įsimintinų faktų iš kelionės į Australiją buvo, kad “netyčia“ Kernagį kelionėje “lydėjo“ jo klasiokas. Daug filmuotos medžiagos pačio Kernagio, nes jis mėgo filmuoti ir sekioti savo kolegas/namiškius su kamera. Taip pat ir pats Kernagis jaunesnysis filmuodavo tėčio pasirodymus, nes kartu su tėvu dažnai vykdavo į turus, ypatingai vasarą, kaip jis sako, dėl to, kad neturėjo kaimo.

Man Kernagis yra labai artimas, nes su jo dainomis užaugau ir jis labai mylėjo Palangą. Palanga jam buvo antri namai – pasivaikščiojimai pajūryje, koncertai Anapilyje, važinėjimas dviračiu ir grybavimas. Net Povilaitis, kuris buvo vietinis, stebėdavosi, kaip Kernagiui pavyksta rasti pilnus krepšius grybų Palangoje. Kai augome vaikystėje, žinojome, kad netoli mūsų namų – kitame kieme Sodų gatvėje, Kernagio šeima turi butą. Niekada nesu mačiusi pati, bet šitą faktą visada žinojome. Taip pat žinojome, kad jie turi šunį baseto veislės, o tai gi labai reta veislė! Nepamenu, iš kur tai žinojome, bet pats Kernagis jaunesnysis patvirtino visus šiuos faktus per pasikalbėjimus po filmo 🙂 Be to, gal mano vaikystės geriausia draugė, Justė, kuri irgi turėjo basetą, galėtų pakomentuoti ir gal jie yra sutikę Kernagius su jų basetu? Vienaip ar kitaip, man Kernagis buvo arti širdies. Kaip dabar atsimenu sausakimšą Anapilio salę, kai teko vieną kartą nueiti, kai buvau jau studentė, bei jaunimą sugulusius/susėdusius su alaus buteliais ant Anapilį supančių kalnelių, nes viskas labai gerai girdėdavosi ir nebūnant salėje 🙂

Labai gražus filmas ir jaukus pasikalbėjimas su Kernagiu jaunesniuoju mažutėje Denverio priemiesčio salėje, kaip sakė pats lietuvių bendruomenės organizatorius, toje pačioje, kurioje Kernagis koncertavo 1995 metais.

Kelionė į Teksasą

Po gausaus Kūčių ir Kalėdų stalo ir šventimo su lietuviais, susiplanavome kelionę į Teksasą. Ilgai galvojau, kur galėtume nuvažiuoti per žiemos atostogas. Kadangi skrydžių kainos šventiniu laikotarpiu yra didelės, o atostogų turime nemažai (vaikams atostogos prasidėjo gruodžio 22, o grįžti į mokyklą tereikia tik sausio 10 d), nusprendėme važiuoti su mašina į aplinkines valstijas, kuriose dar nebuvome. Jutą, Arizoną ir Nevadą esame pasilikę vasarai ir laukiame mūsų mamų didžiajai kelionei po įvairius kanjonus, tad šį kartą nusprendėme leistis piečiau į Teksasą aplankant Kansas ir Oklahoma valstijas. Kelionėje, su visais pasivažinėjimais po miestus ir nusukimais nuo pirminio suplanuoto maršruto, nuvažiavome apie 2.200 mylių! Kol kas tai buvo ilgiausia mūsų kelionė mašina, kurią ir mes, ir vaikai išvėrėme 🙂 Suplanuotas maršrutas atrodė taip:

Kansas valstija

Visi amerikiečiai juokauja, kad Kansas valstija yra pati nuobodžiausia ir buvo sukurta tik padidinti valstijų skaičių. Taip yra todėl, kad Kansas valstiją sudaro vien lygumos su keletu medžių ir ja važiuojant tikrai nieko įdomaus nepamatysi, vaizdas nuolat tas pats. Kai išvažiavome iš Kolorado, lygumas dar dengė sniegas, bet važiuojant toliau jis po truputį dingo, bet vaizdas iš esmės nesikeitė:

XVI-XVIII amžiuje Kansas žemės priklausė tai Ispanams, tai Prancūzams, kol galiausias 1803 metais, kartu su Luizianos pardavimu, atiteko JAV. Kansas garsėja cukriniais runkeliais bei yra vadinama saulėgrąžos valstija. Įdomiausia, kad Kansas sostinė nėra Kansas miestas, kurio didžioji dalis plyti Misūrio valstijoje, bet dalis ir Kansase, nes yra ant sienos tarp Kansas ir Misūrio valstijų. Tikroji Kansas sostinė yra Topeka, kuri mum buvo nepakeliui, bet užsukome į Vičitą (Wichita) – didžiausią Kansas miestą ir buvome labai nustebinti. Nors Vičitoje nenakvojome, o tiesiog pakeliui į Oklahomos miestą užsukome, mums jis labai patiko. Vičitoje nuėjome į indėnų muziejų – nors nebereikėtų taip vadinti, nes Amerikoje indėnų pavadinimą jau senai panaikino kaip įžeidžiantį ir pakeitė į “Native Americans“, bet kadangi po ilgų paieškų vis dar negaliu sugalvoti, kaip lietuviškai mes tiksliai verčiame “Native Americans“ ir Lietuvoje vis dar juos vadiname Indėnais, aš visur toliau naudosiu indėnų pavadinimą. Vičitoje taip pat aplankėme miesto centrą prie Arkansas upės ir labiausiai lankytiną objektą – lygumų globėjo skulptūrą prie upės tilto:

Tačiau labiausia mums patiko ir didžiausia atrakcija tapo Senasis karvių miestelis (Old Cowtown) – muziejus, kuriame išlaikytas autentiškas senojo amerikietiško miesto su visomis parduotuvėlėmis ir namais fragmentas. Pasirodo senais laikais ūkininkai iš Teksaso vesdavo savo karvių bandas pardavimui į kitas šiaurines/ vakarines valstijas ir jų kelias būtent eidavo per Vičitą, todėl iš to ir kilo karvių miestelio pavadinimas. Amerikoje yra nemažai miestų vaiduoklių, į kokį vieną norėtųsi nuvažiuoti ir pamatyti, bet įsivaizduoju, kad tuose miestuose vaiduokliuose išlikę tik patys miesto kontūrai, gatvės ir namai, bet viskas kitkas išnešiota/išvogta. Tuo tarpu šitas muziejus su visomis išlaikytomis autentiškomis smulkmenomis. Miestelis turi, atrodo, viską: mokyklą, maisto ir ne maisto parduotuves, bažnytėlę, banką, viešbutį, vaistinę ir gydymo įstaigą, šerifo kontorą, gyventojų namus ir, aišku, pramogų centrą salūną, kuris ir ankščiau, ir dabar yra didžiausias miestelio traukos objektas 🙂 pridarėme daugybę nuotraukų ir buvo smagu lakstyti iš vieno namelio į kitą viską apžiūrint.

Oklahoma valstija

Nuo Vičitos judėjome pietų link į Oklahomos valstiją, kuri labai panaši į Kansas ir taip pat iš Prancūzų atiteko JAV kartu su Luizianos pirkimu. Šios abi vidurio amerikos valstijos neturi labai išskirtinų lankytinų objektų ir mano kolegos stebėjosi, kodėl mes ten važiuojame, bet supranta, kad norime užsidėti varnelę. Vienintelis objektas, kurį norėjome aplankyti, tai Oklahomos miestas-sostinė. Jame nuėjome į Oklahomos memorialo muziejų ir sužinojome daug baisių dalykų apie didžiausią terorizmo aktą įvykdytą JAV piliečio. Oklahoma miesto sprogdinimas įvyko 1995 metais balandžio 19 d rytą 9.02 laiku, kai buvęs karininkas ir apsaugos darbuotojas priparkavo nuomotą autobusiuką pilną sprogmenų prie Alfredo P. Murrah federalinio pastato. Sprogimas buvo toks stiprus, kad žuvo 168 žmonės, įskaitant 19 vaikų. Memorialinis muziejus įkurtas būtent Alfredo P. Murrah federalinio pastato vietoje pagerbiant aukas.

Po muziejaus šiek tiek pasivaikšiojome po Oklahomos miesto centrą, bet kadangi buvo labai vėjuota ir vėsoka, miestas įspūdžio nepaliko, tad įlindome pavalgyti į Senojo spagečių fabriko restoraną. Iš išorės pasirodė įdomi vieta papietauti, žmonių eilės, autentiška senoviška aplinka, bet rezultate tiek aptarnavimas, tiek maistas nuvylė..

Texasas

Nuo Oklahomos judėjome link didžiausios JAV valstijos (be Aliaskos) Teksaso. Pagrindinis mūsų tikslas buvo pasiekti San Antonio ir ten praleisti kelias dienas bei sutikti Naujuosius metus. Pakeliui į jį užsukome į Teksaso sostinę Ostiną (Austin). Ten nuėjome į Teksaso kapitolijų, kuris, mūsų nuostabai, buvo nemokamas ir labai smagiai pavaikščiojome po kapitolijaus sales, koridorius ir biblioteką. Tikrai labai patiko ir priminė, kad reikia nueiti ir į Kolorado kapitolijų Denverio centre.

Po to šiek tiek pasivaikščiojome aplink kapitolijų:

Po Ostino Donatas turėjo kolegų rekomendacijas užsukti į vieną autentišką kaimelį pavalgyti, pasak jų, skaniausios picos pasaulyje 🙂 tad nusukome nuo autostrados į San Antonio ir apsilankėme rekomenduotinoje vietoje. Buvo labai įdomu pavažiuoti kaimo keliukais, o ne autostrada. Picerija, kurią rekomendavo, labai populiari (teko laukti eilėje) ir kainos nemažos (vidutinio dydžio pica apie 25 dolerius, o picos iš vaikų menu apie 16 dolerių), o pica tikrai labai skani, nors man ji truputį buvo sūroka, bet šeimynai labai patiko. Man labiau patiko Itališka bruscheta – nuostabaus skonio. Picerija įsikūrusi autentiškame kaimelyje tarp kitų kavinukių ir įvairių kaktusų ir ne tik parduotuvėlių, tarp kurių buvo labai smagu pasivaikščioti:

Po trumpo nusukimo nuo preliminaraus kelio, grįžome į autostradą ir po valandėlės buvome San Antonio, kuriame trim naktims išsinuomavome butuką centre, kad galėtume nors kelioms dienoms padėti mašiną į šalį ir ramiai pasivaikščioti po miestą. Pradžioje buvo minčių nuvažiuoti iki Meksikos įlankos – Corpus Christi miestelio, bet paskaičius daugiau supratome, kad ten nerasime gražių paplūdymių ir vandenyno, kuriame galima pasimaudyti, tad pasilikome gražiame San Antonio tiesiog pasibūti ir pasimėgauti miestu, kuris mums labai patiko!

Vaikams už ištvermę kelionėje buvau pažadėjusi Legolandą, kuris yra maža Legolando versija San Antonio, bet vis tiek buvo įdomu pirmą kartą apsilankyti. Godai įspūdžio nepaliko, bet Aisčiui, lego mėgėjui, patiko.

Į Legolando kainą dar įėjo šalia jo esantis San Antonio akvariumas, tačiau jokio įspūdžio nepaliko, nes buvo mažiukas ir niekuo neypatingas:

Tačiau pats San Antonio miestas tikrai vertas dėmesio, buvo labai gera tiesiog ramiai pasivaikščioti po miesto centrą ir ypatingai palei upės kanalą (Riverwalk), kuriame daugybė žmonių, kavinių (daugiausia meksikietiškų) ir europietiška dvasia.

Naujųjų metų išvakarėse vaikštinėjome ir stebėjome, kaip miestas ruošiasi šventei ir 2023-ųjų sutikimui. Vieną gatvę centre uždarė ir pristatė daug amerikietiškų žaidimų/pramogų, į kurias mes dažnai žiūrime kreivai, bet šį kartą sau leidome.

Papramogavę centre, grįžome į savo butuką ir užlipome į paskutinio aukšto parkingą ir terasą kartu su kitais pastato gyventojais stebėti naujametinių fejerverkų! O sausio pirmąją išvykome namo ir per dvi dienas sėkmingai grįžome namo. Važiavome tiesesniu keliu nuo San Antonio tiesiai į Denverį su viena nakvyne Amarillo mieste, kuriame stebėjomės visą miestą ir apylinkes apgaubusiu tvarto kvapu. Nežinia nuo ko tiksliai tas bjaurus kvapas, bet aplink matėme daug karvių/jaučių fermų. Vaizdas grįžtant Teksasu nelabai pakito ir mano išsvajotų laukinių kaktusų nebuvo matyti, turbūt mano įsivaizdavimas apie pakelėse augančius kaktusus Teksase yra klaidingas, tad tikiuosi juos kažkada pamatyti Arizonoje 🙂

Žiemos šventė mokykloje

Amerikos mokyklose nėra Kalėdinių švenčių, spektaklių, kuriuos vaikai paruošia tėvams Lietuvoje. Čia vietoj Kalėdinės šventės yra Žiemos šventė paskutinę vaikų mokslo dieną prieš žiemos atostogas. Dar mokslo metų pradžioje užsirašiau padėti Aisčio klasei su žiemos šventės planavimu ir organizavimu. Be manęs užsirašė dar dvi mamos (trijų dažniausiai pakanka), tad kartu su jomis galvojome, ką vaikai galėtų nuveikti tą dieną. Kadangi aš neturiu labai daug patirties, ką vaikai čia veikia per žiemos šventes, kitos mamos pasiūlė, kad vaikai galėtų dekoruoti sausainius, padaryti Kalėdinius rėmelius ir pažaisti žaidimus. Man mamos davė užduotį paorganizuoti žaidimus (Snowman, Simons says, arba Freeze dance). Kai pamačiau, galvoju, o dieve, kur aš papuoliau, gi net nežinau, kaip šitie žaidimai žaidžiami!!!! Gerai, kad mano vaikai pagelbėjo ir išmokė Simons says (Simonas pasakė) žaidimą, tai galvoju tokį galiu paorganizuoti 🙂

Tačiau ekstremalūs orai šį ketvirtadienį pakoregavo planus ir mokykla buvo atšaukta tą dieną (oro temperatūra naktį nukrito iki -26 Celcijaus, o dieną nesušilo, kaip čia įprasta, ir rodė -17 C). Visos klasės žiemos šventę perkėlė į trečiadienį ir kitos dvi mamos nebegalėjo ateiti padėti, nors vaišės ir priemonės sausainių dekoravimui ir kitiems darbeliams jau buvo suorganizuotos. Kadangi neturėjau svarbių susirinkimų, sutikau ateiti padėti mokytojai trečiadienį vietoj ketvirtadienio. Iš tikrųjų, tikroji Aisčio mokytoja buvo susirgusi visą savaitę ir ją pavadavo pakaitinė mokytoja. Beto, tikroji mokytoja kaip tik turėjo išeiti į dekretines prieš Kalėdas, apie ką jau žinojome mokslo metams prasidėjus, tad po naujų metų Aistis gaus kitą mokytoją. Pakaitinė mokytoja labai džiaugėsi mano pagalba, nes, o dievai, tie antrokai!!! Tikri vijurkai nenusėdintys vietoje. Plius, kad Aisčio klasėje vien berniukai, tik kelios mergaitės! Vaikams buvo labai įdomu, kieno aš mama, kokia kalba kalbame su Aisčiu. Keletas berniukų buvo labai kalbūs ir nuolat mane kalbino arba kažką patys pasakojo, ateidavo skųstis. Pakaitinė mokytoja koordinavo sausainių dekoravimą, o aš padėjau vaikams su darbeliais. Vaikai galėjo pasirinkti arba lipdyti sniego senius iš molio, arba dekoruoti rėmelius. Laksčiau aplink stalus padėdama visiems 🙂

Po valandos chaoso darant darbelius, padėjau vaikams susitvarkyti ir išleidome su mokytoja vaikus į fizinio pamoką. Abi net atsikvėpėme 🙂 kadangi po žiemos šventės liko tik mažiau nei valanda iki mokyklos dienos pabaigos, pasilikau mokykloje, pakalbėjau su mokytoja ir nuėjau pažiūrėti vaikų darbelių į biblioteką. Prieš savaitę visi antrokai darė/kūrė gyvūnijos pasaulį. Kiekvienas turėjo atsinešti batų dėžę ir kokių nors mažų gyvūnėlių bei su tais gyvūnėliais susijusios aplinkos detalių. O kaip gražiai vaikai padarė, aišku, padedami tėvų prisinešė įvairiausių medžiagų, kad jų gyvūnų pasauliai būtų įspūdingi. Man taip patiko, kad pridariau daug nuotraukų:

Ilgai vaikščiojau po biblioteką ir apžiūrinėjau darbelius ir staiga išgirdau mokyklos pranešimą pro garsiakalbį, kad mokykla yra laikinai užrakinama dėl pavojaus išorėje!!! Na galvoju ir dienelė… nes niekad nežinai, koks pavojus ir kiek liksime užrakinti mokykloje. Bet po kokių 15 minučių vėl pasigirdo pranešimas, kad viskas gerai ir vaikai bus paleisti iš mokyklos laiku. Būdama bibliotekoje pro langą mačiau pravažiuojančias policijos mašinas ir tyrinėjančias aplinką. Jie čia, aišku, pripratę prie tokių pranešimų, bet ne aš…

Godos klasėje irgi darė žiemos šventę su vaišėmis, žaidimais ir darbelių darymais. Godos draugės mama pasidalino nuotraukomis:

Po žiemos šventės Godos draugė pasikvietė kelias drauges pas save į namus pasibūti, pažaisti ir pernakvoti. Tad mergaitės turėjo smagų laiką:

Ramaus visiems Kūčių vakaro ir stebuklingo Šv. Kalėdų ryto!!!!!

Kalėdinių švenčių savaitgalis

Šį savaitgalį teko pabūvoti net trijose Kalėdiniuose renginiuose, kuriuose man ir mano šeimai teko išeiti iš komforto zonos ir pabendrauti su nepažįstamais žmonėmis.

Penktadienio vakarą buvome pakviesti į mano naujo kolegos (tikro amerikiečio) namus. Jis kvietėsi draugus ir kolegas į savo naujus namus ir darė “Ugly sweater“ (Bjaurus megztinis) Kalėdinį vakarėlį. Ir nors iš mano esamų kolegų niekas kitas neprisijungė, nusprendėme visgi pasinaudoti pasiūlymu ir įdomumo dėlei nueiti ir pažiūrėti kaip “tikri“ amerikiečiai gyvena, bendrauja, švenčia 🙂 Mano kolega turi keturis vaikus. Iš pradžių kai išgirsdavau amerikiečius sakant, kad turi 4-5 vaikus, galvodavau wow, bet paskui supratau, kad daugumai tai ne pirma santuoka, o jie skaičiuoja visus vaikus, kuriais jiems reikia rūpintis namuose, kad ir tik savaitgaliais ar pakaitinėmis savaitėmis. Tad kaip paaiškėjo su mano nauju kolega, vyriausia dukra (14 metų) yra jo dabartinės žmonos, du berniukai (11 ir 12 metų) jo biologiniai vaikai su buvusia žmona ir tik vienas bendras (8 metų mergaitė) su dabartine žmona. Nors šventėje buvo devyni vaikai, bet pagal amžių nelabai atitiko su mano vaikais – berniukai buvo didesni už Aistį ir pasislėpę kambaryje žaidė kompiuterinius žaidimus, o mergaitės Godai buvo arba per mažos, arba per didelės. Bandžiau sujungti Godą su 14 metų dviem mergaitėm, bet nesėkmingai, joms nebuvo įdomu, nors manau Goda būtų prisitaikiusi. Tad šventėje mano vaikai nuobodžiavo ir vis kalbino mus važiuoti namo. Na o mes šiek tiek pabendravome su kolegos draugais, kurie rodė dėmesį, apžiūrėjome namus, stebėjome svečius ir po dviejų valandų buvimo nusprendėme išvažiuoti namo. Tačiau nebuvome pirmieji išeinantys, tad nebuvo nesmagu. Lietuvoje dažnai yra nesmagu išeiti pirmiesiems, o čia niekas nekreipia dėmesio kas ir kada ateina ar išeina.

Įdomu buvo pati gyvenvietė, kurioje mano kolega nusipirko namą. Čia, kur gyvename, aplink daugiausia senų medinių namų. Tačiau ten pastatytas naujas rajonas atskirų trijų aukštų namukų/kotedžų, kuriuose gyvena jaunos šeimos su vaikais. Keisčiausia, kad namas prie namo (namai nesujungti, bet tarpas turbūt tik poros metrų) ir jokio sklypo aplink, tik šiek tiek priekyje, o gale garažai. Namai iš išorės atrodo siauri ir aukšti, nes trijų aukštų, nors viduje vietos pakankamai. Kaip supratau, kolegos žmona pati kūrė interjerą. Šiek tiek pafotografavau slapta, bet tik keletą nuotraukų.

Panašu, kad Amerikoje labai populiaru daryti bjauraus megztinio vakarėlius, tad buvo įdomu pasižiūrėti. Kai kurie kolegos draugai raudonus Kalėdinius/Grinčo megztinius dar savarankiškai buvo papuošę įvairia atributika. Maistas – įvairūs užkandžiai – čipsai, sūriai, rūkytos mėsytės, sausainiai. Dar kolegos žmona darė tokį tipinį patiekalą – vištieną su koldūnais – išvaizda ne kokia, o skonis paprastas – virta vištiena su koldūnais be jokios mėsos ir pilkas padažas, turbūt likęs nuo vištienos. Gėrimai – buvo įdomu pasižiūrėti, ką amerikiečiai mėgsta gerti. Tai iš gėrimų buvo punčas, alus, o paskui prasidėjo viskio ir kitų stipresnių gėrimų vartojimas.

Šeštadienį nusprendėme nueiti į Kolorado lietuvių bendruomenės Kalėdinį vakarėlį, kuriame taip pat nieko nepažinojome. Visus metus nenuėjome į jokį jų renginį, nes nelabai buvo poreikio turint savą lietuvių ratą, bet kažkaip dabar sugalvojau, kad reikia išbandyti ir nueiti susipažinti su kitais lietuviais. Mūsų draugai nė už ką nėjo, jų nedomina, bet man norėjosi pasižiūrėti. Ir mums visai patiko. Lituanistinės mokyklos direktorė labai kalbino mano vaikus ateiti į šeštadieninę mokyklėlę, o kitų lietuvių šeimos buvo susidomėjusios mumis, kaip naujokais, tad su dviem šeimomis apsikeitėme telefono numeriais. Šventės metu buvo vaikų pasirodymas-vaidinimas, tautiniai lietuvių šokiai, oficiali direktorės kalba bei Kalėdų senis. Taip pat kaip garbės svečias buvo lietuvių kilmės moterų imtynių be taisyklių čempionė Rožė Namajūnas. Aš buvau apie ją girdėjusi LT spaudoje, kai ji paskutiniu metu iškovojo titulą. Rožė yra gimusi ir užaugusi Amerikoje ir žino tik kelis lietuviškus žodžius, bet yra labai miela ir šilta mergina, kuri noriai su visais pasišnekėdavo ir nusifotografuodavo. Teko šiek tiek pabendrauti, tai minėjo, kad ją užaugino močiutė, kuri specialiai atvyko jos auginti iš LT, paskui kuriam laikui močiutė grįžo į LT, o dabar Rožė ją vėl atsivežė ir močiutė taip pat sudalyvavo šiame Kalėdiniame renginyje.

Na o sekmadienį aš ir Goda turėjome pakvietimą į mūsų audito skyriaus vadovės mamų ir dukrų Kalėdinės arbatėlės susibūrimą. Susitikimas buvo jos namuose su vaišėmis ir pasibendravimu. Man pasirodė labai graži tradicija, kurią mūsų vadovė sakė organizuoja jau seniai, kai jos dvi dukros dar buvo mažos. Šitą tradiciją pradėjusi su draugėmis ir jų dukromis ir išplėtė iki didesnio kolegų ir pažįstamų rato. Iš tiesų jaučiausi papuolusi į tikrą aukštuomenės susibūrimą! Nes visos moterys, jaunos ir vyresnės, gražiai pasipuošusios, elegantiškos, namai papuošti Kalėdinėmis dekoracijomis, visur pridėta įvairių užkandžių ir moterys susėdusios arba sustojusios gurkšnoja vyną, punčą ir šnekasi. Moterų buvo daug, pilni namai, tekdavo sunkiai prasilenkti su visomis ir ieškoti vietelės ramiai kažkur prisiglausti su taure rankoje. Daugumos moterų net nepažinojau (tik keletą iš darbo), o mergaičių tik keletas, daugiau moterys atsivedusios savo mamas. Nepaisant tikrai nejaukios situacijos atsidūrus tokioje bendruomenėje, kur nematai pažįstamų, visgi pavyko pasikalbėti su keliomis mūsų vadovės pažįstamomis, iš kurių viena buvo jos vyro sesuo. Tai labai smagiai pakalbėjome, ji labai susidomėjo iš kur mes, klausinėjo Godos apie mokyklą, kaip jai patinka Amerika ir t.t. Labai paprasta ir nuoširdi amerikietė pasirodė. Tad pabuvusios valandėlę traukėme namo 🙂

Be visų šitų renginių, vaikams penktadienį buvo pižamų diena mokykloje. Ir, aišku, reikėjo stebėti ypatingą futbolo finalą su draugais, iš kurių vienas Argentinietis. Tai palaikėme jį, nes po 2:2 ir paskui 3:3 jam sunku buvo žiūrėti. Šiandien Argentinoje masės žmonių švenčia sutikdamos savo didvyrius!

Kasdienybė

Jau man draugės rašo, kur dingau ir nieko neberašau. Aš ir pati nesenai pažiūrėjau, kad senokai berašiau ir jau pasiilgau 🙂 bet jokių kelionių nebuvo po paskutinės išvykos prie Karališkojo Tarpeklio tilto, o ir oras darosi vis labiau žiemiškas. Visai kitoks lapkritis buvo šiais metais. Praėjusiais metais, kai atvykome, lapkritis buvo neįprastai šiltas ir be jokio sniego (vėliau paaiškėjo, kad sausiausias lapkritis per 60-ies metų istoriją). Kaip dabar pamenu, kad atvažiavę vaikščiojom su plonais megztukais, vaikai su maikėm ir net vieną lapkričio dieną vaikai ėjo į baseiną, nes temperatūra pakilo iki 22 laipsnių. Pirmas sniegas praėjusiais metais iškrito tik antrą Kalėdų dieną. Šiais metais pirmą kartą pasnigo dar spalio pabaigoje ir slidinėjimo kurortai atsidarė palyginus anksti. Iki gruodžio pradžios jau snigo kokias 5-6 dienas ir kadangi naktimis nuolat minusas, sniegas ir ledas išsilaikęs kur ne kur, tačiau čia jis visada aptirpsta nuo intensyvios saulės dienos metu.

Kadangi nieko ypatingo iš kelionių, muziejų, kultūrinių renginių neįvyko, galvoju gi reikia parašyti ir apie kasdienybę ir kuom gyvenu. Ogi šiom dienom visi gyvename futbolo ritmu! Ir nors, jei būčiau viena, jo tikrai nežiūrėčiau, nuolat įjungtas televizorius ir du futbolo fanai namie taip įtraukia į sporto sūkurį, kad man visai patinka. Jei ne namie, tai būtinai darbe stebim ir klausom. Turiu Taivanietę kolegę, kuri yra futbolo fanė, tai ji nuolat klauso ir man praneša rezultatą 🙂 be futbolo šiuo metu toks ramybės laikotarpis po pabaigtų visų metų auditų, tad bandau atsigriebti už neperskaitytas knygas per vasarą ir kelionių savaitgalius.

Buvo mintis parašyti apie Padėkos dieną, bet ji virto chaotiška Godai sukarščiavus tą vakarą. Beto, mūsų Padėkos diena buvo labiau ir vienos lietuvės gimtadienis, tad tikrai smagiai atšventėme ir negaliu atsidžiaugti, kad turime būrį lietuvių, su kuriais švenčiame visas šventes, gimtadienius ir net prisigalvojame bet kokių progų, kaip metai JAV, žalių kortų gavimai ir kitokios progos ar net paprastas penktadienio vakaras. Smagu turėti tokį būrį, su kuriuo galime nuolat bendrauti ir smagiai praleisti laiką, nors ir kokie skritingi būtų mūsų požiūriai į įvairius dalykus.

Po Padėkos dienos apsirgo vienas vaikas, po to kitas, tai ilgasis Padėkos savaitgalis virto buvimu namie su arbatomis ir futbolu 🙂 bet džiaugiuosi, kad tos ligos nedidelės, nes mes per visus metus dar nė vienas nebuvome apsilankę pas gydytojus JAV, išskyrus metinę dantų apžiūrą. Bet ir labai nelaukiu, jei reikėtų pas gydytojus, nes nepaisant, kad yra draudimas, jis nedengia 100% ir visai nenoriu viso vargo ir rūpesčių, tad stengiamės gyventi sveikai 🙂 užtenka pasiklausyti kolegų vargų su gydytojais čia ir sąskaitų po to.

O šiaip ruošiamės šventėms ir Kalėdų atostogoms. Pas vaikus mokykloje nėra jokių Kalėdinių pasirodymų ar didelių švenčių. Paskutinę dieną prieš žiemos atostogas, kiekviena klasė pasidaro kažką įdomesnio, kažkokių darbelių, pasisėdėjimų. Galėsiu daugiau papasakoti po, nes eisiu padėti mokytojai tą dieną į Aisčio klasę. Godos šokių studija, kurią ji lanko po mokyklos, organizavo šventinį koncertą praėjusį sekmadienį viename mažame teatre, tai ėjome visi pasižiūrėti mažų ir didelių pasirodymų. Deja, Godos pasirodymą tik filmavau, tai nuotraukose nerasite:

O čia kaip mūsų kaimynai pasipuošę Kalėdoms. Amerikiečiai atrodo pamišę dėl papuošimų tiek per Haloweeną, tiek Kalėdoms. Kartais papuošimai nebūna skoningi, bet kai kurie nustebina, tad visai smagu pasivaikščioti vakarais po kvartalą:

Karališkojo Tarpeklio Tiltas (Royal Gorge Bridge)

Savaitgalį nuvažiavome į Canon miestą (dvi val kelio nuo Denverio), šalia kurio yra karališkojo tarpeklio tiltas. Tiltas buvo pastatytas 1929 m., kad lankytojai galėtų mėgautis tarpeklio geologinio gamtos stebuklo grožiu. Tiltas virš Arkanzaso upės pakibęs 956 pėdų (291 metrų) aukštyje.

Tarpeklio apačioje teka ne tik Arkanzaso upė, bet ir šalia upės nutiesti geležinkelio bėgiai. Turistams padaryta dviejų valandų kelionės traukiniu pramoga, kurios metu pravažiuoji įspūdingu keliu palei upę ir pamatai tiltą iš apačios. Mes šios pramogos neišbandėme, gal kitą kartą. Kaina vienam žmogui nuo dviejų metų apie 90 be maisto ir 110 dolerių su maistu. Nuo kito savaitgalio jau prasidės Kalėdinės traukinio ekskursijos su Kalėdų seneliu, turėtų būti labai smagu vaikams, kurie dar juo tiki 🙂 Be traukinio ekskursijų, parke padaryta daug visokių kitokių pramogų, kurias aišku smagiau būtų išbandyti šiltesniu oru, kaip zip linija ir kitos ekstremalios pramogos, vaikų žaidimo aikštelė, karuselė ir lauko kavinukės. Visos pramogos yra kitoje tarpeklio pusėje, į kurią nusikėlėme gondola, o grįžome pačiu karališkuoju tarpeklio tiltu ir matėme apačioje pravažiuojantį ir garsu pranešantį apie save traukinį.

„Meow Wolf“ Muziejai

„Meow Wolf“ yra amerikos meno gamybos įmonė, kurianti įtraukiančius, daugialypės terpės, interaktyvius muziejus, perkeliančius įvairaus amžiaus auditorijas ir jų lankytojus į fantastiškas sferas. Pasirodo jų kol kas yra tik Las Vegase, Santa Fe ir Denveryje. Kadangi šiandien mano vaikams buvo laisva diena, tai pagaliau prisiruošėme aplankyti šitą muziejų ir paįvairinti dieną.

Sunku net nupasakoti šio muziejaus įspūdį, nes jame visko labai daug. Įvairių įvairiausių kambariukų su interaktyviais užsiėmimais ar meno kūriniais, senomis mašinomis, knygomis ar kitokais senais nenaudojamais daiktais. Kai kurių kambarių sienos ir lubos tiesiog apklijuotos visokiais daiktais. Judi iš vieno kambariuko į kitą ir net galva sukasi nuo spalvų ir garsų. Įspūdingiausia, bent jau man, buvo tokia didelė per kelis aukštus nusidriekusi erdvė, kaip kokia elfų karalystė. Kiek ten metų darbo įdėta net neįsivaizduoju, bet nuo detalių gausos raibsta akys.

Komedijos

Vakar buvome komedijoje “Karūna“ (The Crown) pagal to paties pavadinimo Netflix serialą apie anglų (jau buvusią) karalienę Elžbietą II ir karališkosios šeimos gyvenimą. Bilietus pirkau dar rugpjūtį, tad kai karalienė mirė, pagalvojau, kad turės adaptuoti pasirodymą. Komedijos pradžioje paminėjo karalienės mirtį, bet visas tikslas buvo komiškai parodyti pagrindinius karališkosios šeimos įvykius rodytus keturiuose Netflix serialo sezonuose. Pasirodymą atliko vyras ir moteris, kurie visaip keitėsi vaidmenimis ir labai juokingai parodijavo visus karališkosios šeimos narius. Komedija truko 80 minučių, tai aktoriai sukosi kosminiu greičiu bandydami aprėpti svarbiausius gyvenimo momentus. Labai patiko, kad aktoriai įtraukė ir keletą žmonių iš publikos į vaidinimą. Ypatingai į karūnavimo epizodą, kai reikėjo daugiau aktorių ir savanoriai puikiai pasitarnavo ir suvaidino antraeilius vaidmenis.

Mums labai patiko, nes mes esame matę Netflix serialą, per kurį labai gerai susipažinom su esminiais karališkosios šeimos įvykiais. Tačiau mūsų draugams, kurie nematė ir neprisiminė visų įvykių, trūko konteksto ir nežavėjo angliškas humoras. Kaip visada nesu įsitikinusi, ar tokiuose renginiuose galima fotografuoti, nes niekur neparašyta arba nematau, bet kiti irgi nefotografuoja, tai greit padariau nuotrauką pasirodymo pradžioje, o paskui tiesiog mėgavomės komedija.

Bet čia bent jau galėjome naudoti savo telefonus. Tuo tarpu prieš mėnesį apturėjome kitą naują patirtį, kurios Lietuvoje nėra tekę išbandyti. Tai kita komedijų rūšis – standaperiai (Stand-up Comedy). JAV ši rūšis labai populiari, o ir komikų kiekis nemažas, tad pasirinkimas didelis. Vieną penktadienio vakarą visai ekspromtu nuėjome paklausyti žymios standaperės juodaodės moters Ms Pat turo Denveryje. Į standaperių komedijas telefonų ir išmaniųjų laikrodžių įsinešti negalima, kad niekas nenukopijuotų jų juokelių. O kad neapgautum ir nepaslėptum visų savo technologijų, darbuotojai paprašo išjungti garsą ir duoti jiems visą techniką, kurią įdeda į tokius specialius storos medžiagos įdėklus ir užrakina bei atiduoda tau! Pasirodymo pabaigoje – atrakina ir grąžina.

Standapai vyksta specialiuose stand-up komedijų salėse. Žmonės susėda labai glaudžiai prie mažų staliukų po du. Ms Pat apšildė du jaunuoliai, kuriuos gana lengvai galėjome suprasti ir jų juokeliai buvo iš šiandieninių politinių ir kovidinių aktualijų. Tuo tarpu pačios Ms Pat specifinio akcento ir jos išgalvotų ar tikrų gyvenimiškų istorijų apie jos šiemą – tėvą, vyrą, vaikus, anūkus ne visus supratome. Esmę atrodo pagauni, bet kabliukų ne. Tai iš tikrųjų buvo liūdna, kad nebuvo įmanoma juoktis kartu su kitais iš širdies. Tačiau atmosfera buvo gera ir norėjosi juoktis iš žmonių užkrečiančio juoko 🙂 taip pat ir pati Ms Pat nuolat šluostėsi juoko ašaras. Po pasirodymo automatiškai norėjosi nueiti į kokį lietuvišką standaperių pasirodymą ir pasižiūrėti jų lygį. Šiaip Ms Pat juokeliai nebuvo lengvi – juodaodžių ir baltaodžių, vyrų ir moterų problemos. Taip pat buvo gana gašlūs, gal tuo žmonės ir minta? Na ir užbaigė Ms Pat skaudžia amerikos moterų problema apie abortų draudimus ir atsiradusį paradoksą, kad gali laisvai kalbėti ir išsakyti savo mintis, bet negali nuspręsti, ką daryti su savo kūnu, ypatingai, jei tai kelia grėsmę pačiai
moteriai. Skaudi tema, atrodo, šiame laisvame šiuolaikiniame pasaulyje.

Jei kam įdomu paklausyti Ms Pat balso/akcento ir juokelių: https://mspatcomedy.com/

Tuo pačiu vakar (lapkričio 4) suėjo lygiai metai kai mes pirmą kartą nusileidome Denveryje. Neįtikėtina, kaip greitai metai prabėgo ir tiek daug naujų ir įdomių dalykų pamatėme ir patyrėme! Sprendimu nesigailime, bet širdis visada su Lietuva ir artimaisiais bei senais draugais!