Liūdesys

Natūralu, kad gyvendamas toli nuo tėvynės, kartais ar dažnai jauti liūdesį ir ilgesį dėl artimųjų ir draugų, nors ne tokį ir baisų, nes šiuolaikinės technologijos leidžia juos išgirsti ir matyti vos ne kasdien, jei tik yra noro ir laiko. O svarbiausia, kad šalia yra artimiausi šeimos nariai, nes neįsivaizduoju, kaip reiktų dirbti ir gyventi vienam be šeimos kitame krašte. Man būtų kančia! Bet vis tiek kartais liūdna, kai supranti, kad negali taip imti ir ekspromtu susitikti su senais draugais (tenka ieškoti naujų) ir prisijungti prie jų siūlomų idėjų (čia apie tave Astyt) ar sugalvoti ir nuvažiuoti pas tėvus savaitgaliais.

Tačiau šiandien aš verkiu, nes liūdniausia, kai negali apkabinti ir palaikyti savo draugų netekties akimirką… ypač, kai žmogų pažinojai, su juo keliavai ir buvo nuostabus, be galo linksmas, nuoširdus jaunas žmogus, mylintis vyras ir tėvas bei neišskiriamas brolis…. Mes su tavim mintimis, Danguole!

In memoriam Vytukui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s