Savaitgalis Didžiosiose Smėlio Kopose (Grand Sand Dunes)

Vaikų mokslo metų pabaigos ir ilgo savaitgalio (paskutinis gegužės pirmadienis yra atminimo diena žuvusiems JAV kariams) proga nusprendėme nuvykti į Didžiasias smėlio kopas (Grand Sand Dunes), kurios yra 3,5 val nuo Denverio, bei pernakvoti egzotiškai – palapinių miestelyje (ne kempinge).

Labai laukėme šito savaitgalio tik, deja, nelabai pasisekė su oru, nes buvo labai stiprus uraganinis vėjas (o kalnuose net krito kruša). Atvykę į didžiųjų smėlio kopų regioninį parką, pirmiausia atstovėjome ilg“ą eilę prie smėlio lentų nuomos (apie 40-45 min), o paskui tiek pat dar automobilių eilėje patekti į parką. Kad pasiektum didžiasias kopas, reikia nemažai paeiti ir perbristi kopas supantį upelį, kuriame vandens lygis priklauso nuo metų laiko. Palyginus su baltomis smėlio kopomis, kurias lankėme Naujojoje Meksikoje, šitos yra visiškai kitokios ir tikrai labai aukštos ir didelės. Ir jos yra prie kalnų, tad iš tolumos, kai atvažiuoji į parką matosi didžiulės kopos, o už jų kalnai. Dauguma žmonių čia atvyksta su nuomotomis ar savomis smėlio lentomis ir čiuožinėja nuo kopų. Vaikams patiko, tik tas vėjas buvo toks bjaurus, kad pakėlęs smėlį ir su juo esančius mažus akmenukus, lyg adatomis nusėdavo mūsų kojas, rankas ir veidą. Dėl vėjo nepavyko nueiti ant aukštesnių kopų, bet čiuožinėjimui užteko ir pačių pirmųjų kopų. Būtų tikrai smagu dar kartą ten nuvykti esant geresniam orui ir daugiau pasivaikščioti, užlipti į smėlio kalnų viršūnes, paeiti toliau, kur jau neberastum jokių žmonių. Na o smėlį iš savo akių, ausų ir plaukų plovėme dar kelias dienas 🙂 gaila, kad nuotraukose nesimato stipraus vėjo, bet matėme, kad vėjo gūsis net buvo parvertęs suaugusį žmogų, mums irgi dažnai tekdavo sustoti, užsimerkti ir lukterti, kol gūsis praeis.

Po pasibuvimo smėlio kopose, važiavome papietauti ir ieškoti savo egzotiškos palapinių vietos. Deja, ir čia nusivylėme ir ne tik dėl oro ir stipraus vėjo, kuris neleido nei išsikepti mėsos ant griliaus, nei ramiai pasibūti lauke, bet ir dėl pačios vietos, kurią man rekomendavo kolegė ir į kurią palapinę rezervuoti reikėjo jau prieš mėnesį ir daugiau. Palapinės kaina buvo didesnė nei kambarys viešbutyje ir tikėjomės egzotikos ir palapinės prie smėlio kopų, kur vaikai galėtų palakstyti, tačiau palapinių miestelis buvo tiesiog laukuose, dykynėje, kur nei kokio medelio ar žalumos, a nei smėlio kopų, kurios tik labai tolumoje matėsi. Ir nors pačioje palapinėje buvo pečiukas pasišildyti, naktį atšalo ir buvo labai šalta miegoti, nes kasgi kelsis kas kažkiek laiko naktį vis įmesti kokią malką. Na bet tačiau visgi buvo nuotykis ir vaikai pasimėgavo didžiulu laužu ir zevyru kepimu.

Kitą dieną po nakvynės palapinėje, prieš grįždami namo, sugalvojome dar užsukti į pakeliui reklamuotą roplių muziejų. Dievaži, negalvojau, kad dar tokių vietų gali būti… bet gal Amerikoje nėra gyvūnų apsaugos įstatymų ar minimalių gyvūnų laikymo sąlygų reikalavimo… Roplių muziejus/parkas buvo tiesiog tragiškas: aligatoriai laikomi tvenkinyje su padangomis, įvairūs driežai ir gyvatės laikomi kažkosiose sutrunyjusiose spintose ir akvariumuose bei visa patalpa atrodė kaip koks sovietinis aprūdijęs angaras. Vienintelis vaikus sudominęs dalykas buvo galimybė palaikyti gyvą aligatoriuką ir nusifotografuoti su juo.

Tai toks keistas praėjęs ilgasis savaitgalis buvo. Reiks į kolegų rekomendacijas atsargiau žiūrėti, nes kas jiems atrodo egzotika, mums nelabai…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s