Praėjusį savaitgalį (sekmadienį) pagaliau išsiruošėm į kalnų slidinėjimo kurortą – Breckenridge (apie 2 val kelio nuo namų). Breck (miestelio sutrumpinimas, kurį naudoja vietiniai) yra vienas iš populiaresnių slidinėjimo kurortų pradedantiesiems ir palyginus netoli Denverio. O slidinėjimo kurortų čia tikrai daug! Brangiausiais kurortais Kolorade laikomi Aspen (labiausiai žinomas už JAV ribų), Vail bei Steamboat. Be Breck yra pilna kurortėlių arčiau ar toliau, tokių kaip Loveland, Winter Park, Keystone, Beaver Creek ir kitų. Beveik visi kurortai susijungia į dvi pagrindines bendroves (EPIC ir IKON), kurios pardavinėja bilietus ir abonimentus.
Dar pavasarį/vasarą mano kolegos pirko abonimentus, kad gautų geras kainas, tad užrodė, kad vaikams iki penktos klasės galima gauti nemokamą abonimentą, į kurį įeina 4 dienos slidinėjimo 5-iuose nurodytuose kurortuose, įskaitant vieną nemokamą slidinėjimo pamoką dar niekada neslidinėjusiems vaikams su slidėmis arba snieglente. Toks geras abonimentas mažesniems vaikams ryškiai investicija į būsimą klientą, bet kodėl nepasinaudojus. Tad dar rugpjūčio mėnesį pasidarėme vaikams EPIC slidinėjimo abonimentus ir pagaliau užregistravau pirmai pamokai, kaip vaikai norėjo, su snieglente. Vaikams programa buvo nuo 9 ryto iki 3 popiet, su visa instrukcija, pamokomis bei pietumis. Šiek tiek nerimavau, ar patiks ir ar nesušals, bet viskas buvo gerai. Vaikai liko labai patenkinti!
Kiek mažiau liko patenkinti tėveliai… Pradedant nuo pačios kelionės, t.y. važiavimo, iki slidinėjimo kainų. Turbūt net sunku įsivaizduoti kol pats nepatiri, bet važiuoti žiemą savaitgaliais autostrada (I-70), kuri veda pro kalnus, į visus slidinėjimo kurortus, yra, tikrąja to žodžio prasme, katastrofa. Tą žinodama, kėlėmės ir išvažiavom, mano supratimu, anksti, tačiau visgi nepakankamai. Atsikėlėme 5 ryto ir išvažiavome 6, vaikai stebuklingu būdu atsikėlė patys be jokių zirzimų. Atsisėdus į mašiną GPS rodė, jog važiuoti 1.32 valandos, tad labai apsidžiaugėme, nes mūsų tikslas buvo prisistatyti į slidinėjimo mokyklą kaip nurodyta 8 valandą ryto, kad pasiruoštume įrangą ir visa kita prieš prasidedant pamokoms 9 ryto. Tačiau artėjant prie autostrados, važiavimo laikas liko vis tas pats, o tikslas nuvažiuoti laiku stūmėsi mūsų GPS nuorodoje. O tada privažiavome kamštį tiesiog trijų juostų autostradoje ir supratome, kad kažin ar spėsime ir 8.30 pasiekti tikslą, nes laikas vis po kelias minutes slinkosi. Galiausiai pagal GPS važiavome truputį kitu keliu, kad aplenktume kamštį, tačiau sėdėti vos judant mašinai ir nervuotis ar pasieksime tikslą laiku, tiesiog siaubinga. Deja, paskutiniais metais tokia savaitgalių situacija pasidarė nuolatinė ir įprasta. Ir tai atsitiko dėl to, kad į Koloradą, Denverį ir jo apylinkes atsikrausto vis daugiau žmonių ir Kolorado keliai nebepajėgia absorbuoti tokios mašinų minios, tad ties tam tikrais autostrados ruožais per kalnus nusidriekia mylias besitęsiantys mašinų kamščiai. Amerikietis kolega, užaugęs Denveryje ir nuo vaikystės su tėvais slidinėjęs, sakė, kad tokios situacijos prieš 20 metų nebuvo. Mano nuolat slidinėjantys kolegos, pasirodo, slidinėjimo dieną išvažiuoja dar anksčiau vėliausiai 5 ryto, tada nuvažiuoja be didesnių kamščių žymiai anksčiau ir slidinėjimo kurorte mašinoje pamiega kol atsidaro trasos. Neįtikinamai skamba, ar ne? Bet taip jie stengiasi išvengti didelių kamščių I-70 autostradoje, kurie dažniausiai susidaro savaitgalių rytais ir sekmadienio vakarais/popiet. Plius dar tai, kai mes važiavome tą dieną buvo labai geras oras, šalta, bet nesnigo ir keliai buvo sausi ir nuvalyti. Įsivaizduokit, kai prie tokių kamščių dar prisideda sniegas ir autostrada užsikemša ne tik dėl mašinų masės, bet ir dėl avarijų ar kelio darbų! O avarijos čia labai dažnas reiškinys, nes vairuotojai lekia ir, jei neįvertina kelio dangos ir greičio, tuoj avarija ir dar didesnė spūstis. Na bet šiaip ne taip mes visgi atvažiavome 8.30 ryto ir vietoj planuotų 1.30 valandos kelionės važiavome 2.30. Kas galiausiai nėra blogai, nes jau buvo minčių, kad nespėsime net ir 9 val, kai mokykla prasideda, ir tada pamoka būtų nuėjusi vėjais.
Be važiavimo į kalnų kurortą “malonumo“, teko, deja, nusivilti slidinėjimo kainomis. Abonimentų mes sau vasarą nepirkome, nes nežinojome, ar vaikams patiks, ar mes tikrai norėsime tiek daug slidinėti. Galvojome pasiimsime kada vienai dienai kartu su vaikais ir pabandysime, ar patiks. Tačiau pamačius vienos dienos kainas dabar, atvipo žandikaulis ir nebeliko jokio noro… Donatas net jau juokavo, kad jam turbūt pigiau būtų prisijungti prie savo draugų į Alpes ir savaitę pailsėti ir paslidinėti ten. Žodžiu, vienos dienos slidinėjimo bilietas vienam žmogui Breck kainavo 231 USD ir tai be slidžių nuomos (o kur dar apranga, kurią irgi reikia nusipirkti iš anksto). Tuo tarpu brangesniuose kurortuose dienos kaina siekia 280. Net įdomumo dėlei, Donatas paieškojo, kad geram Austrijos slidinėjimo kurorte Ischgle 6 dienų slidinėjimo pasas kainuoja 295 eurus, o dienos – 67 eurai. Ne veltui kolegos perka tik abonimentus, kurių kaina svyruoja nuo 600 iki 1500 dolerių, priklausomai, ar nori neriboto naudojimo ir visuose kurortuose, ar šiek tiek riboto, bet pigesnio. Jau trys slidinėjimo kartai atsiperka su 600 dolerių abonimentu.
Pamatę tokias kainas, nusprendėme šiaip praleisti dieną Breckenridge. Tad pasivaikščiojome po šį gražų kalnų miestelį. Oras buvo puikus – saulėtas. Temperatūra, kai atvažiavome, buvo -17C, tačiau prisirengus buvo gerai, o atsistojus ant saulės kalnų šlaite net karšta, kelis kartu net buvau prasisegusi striukę.
Prisivaikščioję ir pasižiūrėję kaip vaikams sekasi, nuėjome į populiarią pusryčių vietą (Blue Moose), kuri buvo labai sausakimša ir teko 10-15 minučių palaukti staliuko dviems, o kiti didesnių staliukų turėjo laukti pusvalandį ir jokių rezervacijų iš anksto anei pranešimo į telefoną, kad staliukas paruoštas, kaip dažnai įprasta čia. Ši vieta priėmė tik užsakymus vietoje ir reikėjo laukti savo eilės lauke, nes viduje sausakimša, o atėjus tavo eilei, tiesiog šaukia tavo vardą lauke. Bet pamačiusi tokį populiarumą ir gerą pusryčių meniu su įvairiomis kavų variacijomis, nusprendžiau, kad verta laukti 🙂
O pasibaigus vaikų pamokoms, jau matėme, kad GPS nerekomenduoja grįžti I-70 autostrada, tad grįžome šiek tiek ilgesniu, bet labai gražiu keliu per dvi valandas.
Gyvenimas užsienyje 