Kovo pirmąjį savaitgalį nuskridome į San Diego, esantį Kalifornijos pietuose. Kadangi vaikams buvo dvi laisvos dienos (kovo 2-3), gavosi ilgas savaitgalis ir buvo gera pabėgti nuo namų ir darbų.
Pirmąją dieną San Diego mus pasitiko su lietumi ir vėsuma, bet kadangi atskridome vėlai vakare, tai kitą dieną buvo gerai pailsėti ir pasiruošti ilgiems žygiams po miestą. Visi labai rekomendavo aplankyti San Diego zoologijos sodą, tačiau be kelių įdomesnių gyvūnų ir atrakcijų, jis nelabai kuo išsiskyrė nuo kitų. Nors norint didesnio įspūdžio, turbūt reikėjo lankyti San Diego zoo safari, kuris buvo toliau nuo miesto, bet kadangi mes nesinuomavome mašinos, tai atsisakėme šito sumanymo. Kas sužavėjo San Diego zoologijos sode, kad jis paskendęs tarp medžių ir tam tikrose vietose jautiesi, jog esi kaip tropikuose. Taip pat jame buvo skysafari, kur po max 4 žmones atsisėdi į gondolas, perkeliančias per visą sodą. Persikelti buvo smagu, tad net du kartus išbandėme, tik kad iš aukšto gyvūnų nelabai matosi, tik medžių viršūnės. Iš neįprastesnių gyvūnų, kurių dar neteko matyti kitur, buvo skruzdėdas, nustebinęs savo dydžiu ir komodo varanas.
Po zoologijos sodo grįžome gražiais kvartalėliais į savo viešbutį centre. Nors ir buvo vėsoka kitas dienas (bent jau man), bet saulė ritinėjosi per visą dangų po lietaus. Atvykus iš Kolorado, čia akį traukė žaluma, palmės, kaktusai ir tropiniai medžiai.
San Diego orouostas yra gana arti centro, tai koks nerealus jausmas buvo eiti ir kas kelias minutes virš galvų matyti ir jausti praskrendančius lėktuvus grįžtant iš zoologijos sodo.
San Diego labai garsus savo italų kvartalu “Little Italy“ – ir tikrai, atrodo, kad įeini į mažą Italiją su vėliavomis, itališkomis kavinukėmis, restoranais, šokiais, ūkininkų turgumi savaitgalį bei itališkais veidais. Dvi dienas nuo ryto iki vakaro vaikščiojome po miestą, kad vakarais jau nebepatempdavom kojų.
Vieną dieną su uberiu nuvažiavome į Koronado salą, kuriame karštas San Diego vasaras galima leisti pliaže. Sala labai kurortinė su daugybe prabangių namų ir viešbučių palei pakrantę.
O labiausiai nustebino ir sudomino US karo laivas-muziejus “USS Midway“. Ėjau skeptiška, bet taip patiko landžioti ir apžiūrinėti visas kajutes, klausytis audio pasakojimų ir stebėti kaip vaikai laksto ir renka atsakymus į klausimų banknotą, kad gautų prizą. O prizas pasirodo USS Midway jaunojo piloto ženklelis, kurį įteikiant muziejaus darbuotojas net padaro ceremoniją.
Tikrai labai patiko pasivaikščioti po laivą-muziejų – tiek palandžioti po kajutes, tiek ant denio stebėti išeinančių į pensiją ar paaukštintų pareigose jūreivių cermoniją bei žvelgti iš denio į jūrą bei į žymiojo “Jūreivis bučiuoja mylimąją“ skulptūrą.
San Diego centras nedidelis ir mums patiko šį kartą būti be mašinos, kas neįprasta amerikoje, ir tiesiog vaikštinėti po miestą ir pajusti jo dvasią. Aišku, ta didelių miestų dvasia labai persismelkusi problemomis su benamiais, kurių kalifornijoje ypač daug dėl labai didelių būsto nuomos kainų. Sunkoka matyti gatves pilnas benamių palapinių ir, aišku, tokių gatvių stengiesi vengti. Vakarais būdavome taip pavargę nuo vaikščiojimo, kad kojos galėdavo būti tik ištiestos horizontaliai. Šalia viešbučio turėjome net du teatrus, deja nė viename tomis dienomis nebuvo jokių renginių, kuriame mielai būčiau pailsinusi kojas vietoj viešbučio lovos. Užtat grįžę į Denverį, pirmą kartą apsilankėme Kolorado simfoniniame orkestre, kuris akomponavo žymiam ispanų gitaristui. Koncertas buvo nuostabus, ovacijos ispanui griausmingos, labai gera buvo po kelių metų vėl paklausyti gražios simfoninės muzikos.
Gyvenimas užsienyje 