Kinas

Mano santykis su kino teatrais gana limituotas, turbūt nueinu kartą į metus… nes kam eiti, kai namie yra Netflix, seniau dar būdavo Žmones Cinema ir kitos platformos. Pasiilgstu tik Kino Pavasario festivalio, bet kadangi del Covid ir kino pavasario filmai persikėlė į internetą, tai tikrai nepamenu, kada paskutinį kartą buvau kino teatre Lietuvoje, tad ir atvykus į US nebuvo minties lėkti. Tuo labiau argi gali kino teatras kažkuo nustebinti, nebe tie laikai kaip prieš 30 metų. Ir visgi amerikietiškame kino teatre sužavėjo labai patogios kėdės, kaip foteliai, kurie atsilenkia ir išsitiesia kojų dalis, kad gali žiūrėti vos ne gulėdamas.

Sužinojusi, kad pastatytas filmas pagal populiarią knygą “Kur gieda vėžiai“ ir jame pagrindinį Kajos vaidmenį vaidina Daisy Edgar-Jones iš “Normalūs žmonės“ serialo, kuris labai mums patiko, nusprendžiau, kad laikas nueiti į kiną. Tuo labiau, kad kai buvau Lietuvoje kaip tik prasidėjo anonsai apie artėjančią premjerą rugpjūčio 17 dieną, tuo tarpu US jis jau pasirodė liepos vidury. Tad knietėjo išnaudoti šitą amerikietišką privalumą ir pamatyti filmą 🙂 nors knyga ir buvo įdomi, bet nebuvo kažkas Wow, kaip visi aplink šnekėjo, tačiau filmą labai norėjosi pamatyti.

Į filmą jau ėjau perskaičiusi Vaivos Rikštaitės atsiliepimus ir kritiką filmui, kuriems pilnai pritariu. Tikrai filme silpnai atskleistas Čeiso portretas, kaip miestelio kietuolio, nėra Teito sąmoningo apsisprendimo momento palikti Kają bei autobusų vairuotojų liudijimų. Man labai kliuvo Kajos apranga lakstant po pelkes bei, mano galvoje, skaitant knygą buvo susidaręs įspūdis, kad Teitas Kają išmokė skaityti dar paauglystėje, o filme rodo jau juos beveik suaugusius. Man trūko tos ilgos Teito ir Kajos istorijos nuo pat vaikystės, dramos teismo procese, bet, aišku, filmas gražus ir tuo pačiu skausmingas bei romantiškas. Į filmą ėjau su drauge, kuri nebuvo skaičiusi knygos, tai buvo įdomu išgirsti jos nuomonę. Žiūrint filmą kartu su ja, galvojau, ar tik jai jis nepasirodys nuobodus, senamadiškas, nes aš į filmą žiūrėjau kitomis akimis, nei žmogus, kuris neskaitęs knygos, bet sakė, kad ne. Įdomu buvo paklausyti jos spėjimus, kas galėjo nužudyti Čeisą, beto ji liko nesupratusi, kaip iš tikrųjų įvyko nusikaltimas, kas knygoje, kiek pamenu, atskleidžiama gale. Tuo pačiu ir pati prisiminiau savo nuotaiką ir pasipiktinimą knygos pabaiga ir žlugusiomis Kajos nekaltumo iliuzijomis, kuriomis taip tikėjau teismo proceso metu ir negalėjau patikėti miestelio gyventojų žiaurumu. Filme patiko keletas užakcentuotų momentų, kurių jau neprisiminiau iš knygos, bet kurie buvo kertiniai, kai Kaja pagaliau suprato savo mamą, kai buvo sumušta Čeiso, bei jos pasakymas “Viena yra gyventi vienai, o visai kas kita – gyventi baimėje“. Tai šitas momentas man apibūdina visą istoriją ir Kajos poelgių priežastis.

Kadangi žinau, kad dauguma mano draugių jau skaitė šią knygą ir daugumai patiko, labai rekomenduoju susiburti mergaitiškam susitikimui ir pasimėgauti filmu per daug neanalizuojant! 🙂

Darbatostogos Lietuvoje

Po visą liepos mėnesį trukusių darbatostogų Lietuvoje, vėl grįžome į Denverį. Taip gera ir smagu buvo pasibūti Lietuvoje ir susitikti su artimaisiais ir draugais! Keturios savaitės Lietuvoje buvo labai intensyvios, nes norėjosi susitikti ir pasimatyti su kuo daugiau žmonių (nors žinau, kad ne visus teko pamatyti ir aplankyti, nes tiesiog fiziškai buvo nebeįmanoma) bei teko tris savaites dirbti nuotoliniu US laiku. Tas intensyvumas priminė, kaip dažnai emigrantai draugai skųsdavosi, kad nebenori grįžti į LT, nes kol visus apvažiuoji, labai pavargsti, bet man kaip tik patiko, nes jautėsi, kad gyvenimas verda 🙂 nors pripažinsiu trečios savaitės pabaigoje tikrai pavargau ir buvo gera pailsėti ir atsipūsti kaime paskutinę savaitę.

Laiką Lietuvoje labai gerai susiplanavome. Pirmas dvi liepos savaites pabuvome pas mano mamą mano tėviškėje Palangoje, iš kurios kuo greičiau norėjau išvažiuoti po mokyklos, o dabar taip gera sugrįžti 🙂 man Palanga labai patinka, ypač kai joje atsirado alternatyvių erdvių Basanavičiaus gatvei ir joje esančioms kavinėms, atsinaujino Palangos koncertų salė, atsirado baseinas. Man atrodo Palangoje tiek veiklos vasarą, kad spėk – pajūrys ar baseinas lietingomis dienomis, parkai, dviračių takai, daugybė skirtingų auditorijų/kainų kavinės ir restoranai, barai ir klubai, įvairaus pobūdžio koncertai, spektakliai ir kiti renginiai (didesni – koncertų salėje, mažesni – Vandenyje ar Ramybėje, klasikinio žanro – Kurhause). Man smagu, kad Palangoje gali atrasti ir pramogų, ir kultūros, ir ramybės bei poilsio. O dar kai esu čia užaugusi, tai veiklų padaugėja iki susimatymo su čia gyvenančiais ar atostogaujančiais draugais, palangiškių draugų tėvais bei kaimynais. Kaip visada su draugais einame į tas pačias išbandytas kavines (Vandenį, kur patogu su vaikais ir tradicinis maistas, Sushi Masters, kur vaikai pamėgo mini sushi, bei Žuvinę, kur einame be vaikų), bet kaip kasmet Palangoje atsiranda ir naujų vietų, kurių ne visada yra laiko ir noro išbandyti. Taip nutiko ir šį kartą, kai į buvimo Palangoje antrą pusę draugė pasidalino Orijaus straipsniu apie naujas kavines/restoranus Palangoje. Iš penkių naujų paminėtų straipsnyje, pavyko nulėkti į “Lavender Inn“ ir pasimėgauti gražiu, nuo kitų kavinių išsiskiriančiu restoranu Basanavičiaus gatvėje bei paragauti levandų kokteilių ir midijų levandų ir šampano padaže (rekomenduoju).

Jei kas būsite Palangoje, būtinai užsukite į Orijaus nurodytas naujas vietas: https://m.delfi.lt/keliones/orijaus-nuotykiai/article.php?id=90696377

Dar naujas dalykas Palangoje buvo apžvalgos ratas:

Trečia savaitė Vilniuje iš viso prabėgo žaibišku greičiu. Nuo darbo ir susitikimų su kolegomis, iki pokalbių ir pramogų su draugais ir artimaisias, pasivaikščiojimais po Vilnių ir t.t. Vaikai tuo metu irgi buvo intensyviai “įdarbinti“. Goda buvo nerealioje Europos Jaunimo Chorų stovykloje, kurioje dirbo keturi dirigentai iš Ispanijos, Prancūzijos, Lietuvos bei Danijos. Godai pakliuvo danų dirigentas Christian Fris-Ronsfeld. Stovykla buvo labai intensyvi nuo repeticijų ryte iki koncertų kiekvieną vakarą. Mes sudalyvavome tik Kivi choro, kurį Goda lankė Lietuvoje, ir baigiamajame koncerte, bet kiekvieną vakarą galima buvo nusipirkti bilietus ir mėgautis Ąžuoliuko, Liepaičių ir kitų choro grupių koncertais. Šeštadienio baigiamasis koncertas buvo tiesiog nerealus: dirigentai užburiantys savo charizma, gausybė vaikų dalyvių iš Lietuvos, Vokietijos, Ispanijos ir kitų šalių bei užvedantys visus dainuoti nuostabūs koncerto vedėjai bei pati atmosfera. Man nuolat šiurpo oda klausant ir pačiai pritariant dainavimu. Jei kam, įdomu, visas koncerto įrašas apačioje – Godos pasirodymas pats paskutinis nuo 2 valandos 12 minučių (aš net dažniau matausi įraše, nes sėdėjome pirmoje eilėje prie pianisto 🙂 ). Žavingas buvo lietuvių dirigentės Valerijos Skapienės sudarytas dainų meniu bei vaikų iš kitų šalių dainuojama lietuviška daina “Treputė Martela“ (nuo 1 valandos 46 minučių): https://www.facebook.com/europacantatjunior/videos/742985216965242/

Aistis taip pat nenuobodžiavo savaitę Vilniuje ir sudalyvavo labai įdomioje stovykloje Vertical, organizuojamoje laipiojimo sporto mėgėjų (labai ačiū draugei Aistei, kuri netikėtai pasidalino šia nuostabia stovykla ir mūsų berniukai smagiai praleido laiką joje).

O šiaip be viso to, šiek tiek pakeliavom ir pasidžiaugėm kokia graži ir svarbiausia miškinga ir derlinga (palyginus su Koloradu) yra Lietuva 🙂

Grįžus ir šiek tiek atsipūtus, norisi ir čia jau veiksmo, tad laukit naujienų iš kino, teatro, koncertų, kurių dar neteko patirti Amerikoje.

Joninių savaitgalis

Kartu su lietuviais draugais buvome iš anksto susiplanavę joninių savaitgalį kaimo turizmo sodyboje bei plaukimą plaustais (rafting). Labai laukėme šio savaitgalio ir ypatingai plaukimo, kuris atrodė man bauginančiai, žinant, kad čia ne Lietuvos ramios upės. Turėjau baimę, kad tik vaikai neiškristų iš plausto. Dar kaip tyčia instruktorius visus tris vaikus ir du vyrus sukomplektavo į vieną valtį, o mus tris moteriškes ir vieną vyriškį į kitą valtį, tai mes dvi mamos vis nuolat žvilgčiojom atgal, kaip sekasi vaikų valčiai ir kaip jie praplaukia pro slenksčius. Tačiau geras dalykas buvo tame, kad vaikus sukomplektavo į vieną valtį su labai geru ir profesionaliu instruktoriumi, kuris šauniai pasirūpino vaikais ir net kai jie sušlapę ir sušalę pradėjo drebėti, davė papildomus megztinius 🙂 ir man pats plaukimas galiausiai pasirodė visai nebaisus. Kai sėdėjau antroje eilėje, net nelabai gavau vandens purslų ant savęs, tad žymiai įdomiau buvo pasikeitus vietomis ir sėdint priekyje 🙂 nors sušlapome ir vaikams buvo šaltoka, buvo labai įdomi patirtis. Praplaukėme 12 kilometrų ir įveikėme 12 slenksčių!

Po smagaus pasiplaukiojimo, kuris truko 3 valandas, o su pasiruošimu ir dar daugiau, grįžome į savo kaimo turizmo sodybą, kur penktadienį kepėme kugelį, o šeštadienio vakarą plovą – turim mes čia mėgstančių gaminti lietuviškus patiekalus 🙂 negalėjau neprifotografuoti mūsų kaimo turizmo sodybos, kuri nebuvo kažkur užkampyje, gamtos apsuptyje, kaip būtų Lietuvoje, o buvo Buena Vista miestelio pakraštyje – namas pastatytas šalia kelio, kad būtų arti miestas ir parduotuvės 🙂 bet už namo bėga upelis ir sodybos šeimininkai laiko vištas (paliko net naminių kiaušinių pusryčiams), arklius bei augina daržoves. Tačiau įspūdingiausias pats namas viduje su 5 kambariais, svetaine, virtuve ir daugybe smulkmenų ir daiktų. Virtuvėje nieko netrūksta, visokios aparatūros, prieskonių, tik gamink ir mėgaukis. Kambariai išskirtiniai – su pakabintais ant sienos kilimais, knygų lentynomis ir įvairiais kitais įdomiais dalykėliais. Panašu, kad šeimininkai patys ten gyvena, tad namas gyvas ir autentiškas. Va kiek nuotraukų pridariau 🙂

Sekmadienį, prieš grįžtant namo, dar pavaikščiojome po Buena Vista miestelį.

O sekmadienio vakarą džiaugiamės Kolorado Avelanches (ledo ritulio komandos) pergale finale!!!!! Čia labai didelis įvykis Koloradui 🙂 jie įveikė du metus iš eilės nepasiduodančią Floridos Tampa Bay ledo ritulio komandą ir apskritai tapo čempionais po daugybės metų`. Džiaugiamės, kad teko pamatyti tiek NHL, tiek NBA čempionus šiais metais gyvai sezono rungtynėse!

Neįtikėtina, kad birželis jau į pabaigą. O dabar reikia lėkti pabaigti krautis lagaminus į Lietuvą! Laukiam nesulaukiam! Nors ir kaip čia smagu ir daug naujų dalykų galima patirti bei naujų vietų aplankyti, visgi širdis Lietuvoje… Tikiuos skrydžiai bus pagal planą!

Naujasis Orleanas ir Florida

Savo gražaus jubiliejaus proga norėjau ypatingų atostogų 🙂 o pamatyti Amerikoje yra dar tiek daug, kad net sunku išsirinkti. Iš pradžių planuose buvo aplankyti didįjį ir kitus aplinkinius kanjonus bei Kalifornijos pakrantę, tačiau nusprendėme palaukti kokių nors svečių iš Lietuvos (tikiuosi pagaliau kas nors išdrįs ir atvyks), su kuriais šitas vietas galėtume aplankyti kartu. Tad paskui nuspendžiau savo ypatingo gimtadienio proga sugrįžti į tas pačias vietas Floridoje, kuriose buvau ir dirbau prieš 19 metų “Work and Travel in US“ programos metu.

Po antro studijų kurso nemaža mūsų lietuvių grupelė išvykome dirbti į šiaurės Floridos miestelį Destin, kur dirbome vandens atrakcijonų parke – pirmiausia aplinkos tvarkytojais, o paskui ir gelbėtojais. Ta vasara buvo nuostabiausia iš visos jaunystės laikų! O vieta pasakiška – žydra jūra, baltas kaip miltai smėlis, skraidantys pelikanai, plaukiojantys delfinai ir karšta saulė. Tad labai norėjau sugrįžti ir šį grožį parodyti savo šeimai.

Naujasis Orleanas

Artimiausias ir didžiausias orouostas prie Destin miestelio yra Luis Amstrongo orouostas Naujajame Orleane, kuriame irgi teko lankytis būnant studentei, tad nusprendėme skristi ten ir išsinuomota mašina nuvažiuoti iki Destin. Naujasis Orleanas, Luizianos sostinė, yra pagarsėjęs džiazu ir naktiniu gyvenimu bei prancūziško-ispaniško kreolo architektūra, nes iki 1803 metų, kai jį nupirko JAV, buvo Prancūzijos kolonija. Nelabai šis miestas skirtas šeimoms, tad mes ilgai jame neužsibuvome – praleidome pusdienį ir vakarą ir pernakvoję išvažiavome toliau. Tačiau mane labai žavi Naujojo Orleano Prancūzų kvartalas, po kurį pasivaikščiojome su visa šeima, nors vaikams tai buvo tikra kankynė dėl karščio.

Vaikštant po miesto centrą nelabai matėme vaikų, vien suaugę įvairaus amžiaus žmonės, atvažiavę smagiai praleisti laiką. Tad kai norėjome su šeima pavalgyti pietus, buvo gana sunku rasti normalią valgymo vietą prancūzų kvartale, nes visur vien barai 🙂 Tai šiaip ne taip per didelį karštį radome kažką padoresnio su normaliu maistu, ne vien alkoholiniais gėrimais, ir apsilankėme Napoleono name – kavinėje su labai gražia aplinka.

Vakare vaikai visiškai kapituliavo ir atsisakė išeiti iš viešbučio kambario dėl didelio karščio, kuris siekė 38 laipsnius pagal Celsijų, tad mes dviese su Donatu išlėkėme trumpam pasižvalgyti po vakarinį miestą ir Bourbon gatvę, kuri yra pagrindinė Naujojo Orleano pramogų gatvė, kaip Palangoje Basanavičiaus gatvė. Bet tiesą pasakius, Bourbon gatvė dar intensyvesnė, o gyvos džiazo grupės pro atvirus kavinių/barų langus groja taip garsiai, kad einant gatve girdisi tik muzikos makalynė. Miestas gyvas ir laisvas pramogoms.

Naujasis Orleanas yra džiazo virtuozo Luis Amstrongo namai ir gimtinė, tad jo vardu čia pavadintas orouostas bei parkas, prie kurio buvo įsikūręs ir mūsų viešbutis.

FLORIDA – Destin

Nuo Naujojo Orleano iki Destin miestelio važiavome 4 valandas, tačiau kelionė visai neprailgo, nes vietos naujos ir gražios, vietomis važiuoji ilgiausiais tiltais per vandenį (vienas buvo net apie 10 km ilgio) ar pajūrio pakrantėmis. Nors užtrukome tik 4 valandas kelionėje, bet realiai kirtome 4 valstijas: Luizianą, Misisipę, Alabamą bei Floridą. Visose valstijose buvome sustoję ir papietavę bei nusipirkę po magnetuką prisiminimui. Destin miestelio butuke, kurį nuomavomės, buvo 1809 metų žemėlapis, kuriame buvo visai kitos valstijų ribos ir Florida skirstėsi į vakarų bei rytų Floridą. Turbūt tik vėliau Luiziana, Misisipė bei Alabama gavo siaurus išėjimus prie Meksikos įlankos. Butas, kurį išsinuomavome, buvo pasakiškoje vietoje – per gatvę nuo jūros, o kitoje jo pusėje ežeriukas su besiplaukiojančiais vėžliukais.

Ir kaip gi atvykus į Destin, nenueisi į tą patį vandens atrakcijonų parką, kuriame aš dirbau prieš 19 metų!!! Nors visas Destin miestelis, įskaitant ir vandens atrakcijonų parką, buvo nusiaubti Katrina uragano 2005 metais (du metai po to, kai mes lankėmės), tačiau viskas labai gražiai atstatyta, parkas ir kai kurios miestelio parduotuvės (kas dar išlikę atsiminimuose) kaip buvę tada. Jau iš anksto buvau nusipirkusi bilietus į parką, kurio įėjimo kaina tiek vaikui, tiek suaugusiam virš 50 dolerių vienam asmeniui, tačiau tikrai verta, nes parkas didžiulis, veiklos daug ir visa diena neprailgsta. O ir karštis pasidaro ištveriamas prie vandens.

Po įspūdingos dienos Big Kahuna vandens atrakcionų parke, nuvykome į Destin prieplauką atšvęsti mano gimtadienio.

O kitomis dienomis tiesiog mėgavomės saule, jūra, šiluma, ramybe bei poilsiu 🙂

Buvo NUOSTABU!!! Mums labai reikėjo tokio poilsio prie jūros. Taip pat buvo neįtikėtina man dar kartą sugrįžti į tas pačias vietas po tiek metų, pagyventi gražiais atsiminimais, parodyti ir papasakoti šeimai studentiškas istorijas iš aplankytų vietų. Gyvenime dar nesu lankiusis toje pačioje vietoje užsienyje antrą kartą, nes visada atrodydavo, kam grįžti į tą pačią, nors ir labai gražią, vietą, kai dar tiek nematytų šalių, tačiau gal čia jau ir yra tas antros gyvenimo pusės sindromas, kai norisi sugrįžti į senai matytas gražias vietas… BUVO VERTA!

Knygos ir biblioteka

Lietuvoje prie pat namų turėjau nuostabią naujai atidarytą Žirmūnų biblioteką, į kurią nuolat užsukdavau pasiimti naujų gerų knygų. O pati biblioteka buvo nauja, su didžiule skaitymo erdve, kompiuterių salėmis, eksponuojamomis parodomis bei knygų pristatymais ir kitais renginiais. Į Ameriką važiavau su puse lagamino naujų knygų plius dar kolegos atvežė sausio mėnesį, tai lietuviškų knygų skaitymui tikrai pakako iki šiol. Man lietuviškos knygos yra kaip poilsis po visos dienos skaitymų anglų kalba, bet natūraliai žinojau, kad ateis laikas ir jos baigsis ir reiks pradėti skaityti angliškas knygas.

Prasidėjus vaikų vasaros atostogoms, vaikai gavo lankstinukus apsilankyti bibliotekoje ir nepamiršti knygų skaitymo vasarą, tad nusprendėme su vaikais apsilankyti ameriekietiškoje bibliotekoje. Ir nors biblioteka buvo vietinės reikšmės, bet kokio turtingumo ir gražumo! Biblioteka didžiulė, nors iš išorės taip neatrodo, nes pastatas neaukštas, bet platus. Dviejų aukštų pastate didelės salės pilnos knygų suaugusiems ir vaikams, konferencijų kambariai, video ir audio erdvės, poilsio kampeliai, kavinukė, tad atėjęs, gali ten praleisti visą dieną. Kadangi ėjome dėl vaikų, kurie labai pamėgo angliškus komiksus, galvojau, kad aš neimsiu jokios knygos, nes dar turiu porą nepabaigtų lietuviškų knygų prieš grįžtant į Lietuvą liepos mėnesiui ir pasipildant bagažą, tačiau tik pamačiusi Bernardine Evaristo knygą, negalėjau atsispirti. Taip visi tapome šios bibliotekos nariais ir, manau, lankysimės čia nuolat.

Mano atsivežtų lietuviškų knygų kolekcija ir mano komiksų gerbėjas, kuris vaikšto iš paskos ir nuolat nori paskaityti juokelius iš Dog Man grafinės novelės 🙂

Savaitgalis Didžiosiose Smėlio Kopose (Grand Sand Dunes)

Vaikų mokslo metų pabaigos ir ilgo savaitgalio (paskutinis gegužės pirmadienis yra atminimo diena žuvusiems JAV kariams) proga nusprendėme nuvykti į Didžiasias smėlio kopas (Grand Sand Dunes), kurios yra 3,5 val nuo Denverio, bei pernakvoti egzotiškai – palapinių miestelyje (ne kempinge).

Labai laukėme šito savaitgalio tik, deja, nelabai pasisekė su oru, nes buvo labai stiprus uraganinis vėjas (o kalnuose net krito kruša). Atvykę į didžiųjų smėlio kopų regioninį parką, pirmiausia atstovėjome ilg“ą eilę prie smėlio lentų nuomos (apie 40-45 min), o paskui tiek pat dar automobilių eilėje patekti į parką. Kad pasiektum didžiasias kopas, reikia nemažai paeiti ir perbristi kopas supantį upelį, kuriame vandens lygis priklauso nuo metų laiko. Palyginus su baltomis smėlio kopomis, kurias lankėme Naujojoje Meksikoje, šitos yra visiškai kitokios ir tikrai labai aukštos ir didelės. Ir jos yra prie kalnų, tad iš tolumos, kai atvažiuoji į parką matosi didžiulės kopos, o už jų kalnai. Dauguma žmonių čia atvyksta su nuomotomis ar savomis smėlio lentomis ir čiuožinėja nuo kopų. Vaikams patiko, tik tas vėjas buvo toks bjaurus, kad pakėlęs smėlį ir su juo esančius mažus akmenukus, lyg adatomis nusėdavo mūsų kojas, rankas ir veidą. Dėl vėjo nepavyko nueiti ant aukštesnių kopų, bet čiuožinėjimui užteko ir pačių pirmųjų kopų. Būtų tikrai smagu dar kartą ten nuvykti esant geresniam orui ir daugiau pasivaikščioti, užlipti į smėlio kalnų viršūnes, paeiti toliau, kur jau neberastum jokių žmonių. Na o smėlį iš savo akių, ausų ir plaukų plovėme dar kelias dienas 🙂 gaila, kad nuotraukose nesimato stipraus vėjo, bet matėme, kad vėjo gūsis net buvo parvertęs suaugusį žmogų, mums irgi dažnai tekdavo sustoti, užsimerkti ir lukterti, kol gūsis praeis.

Po pasibuvimo smėlio kopose, važiavome papietauti ir ieškoti savo egzotiškos palapinių vietos. Deja, ir čia nusivylėme ir ne tik dėl oro ir stipraus vėjo, kuris neleido nei išsikepti mėsos ant griliaus, nei ramiai pasibūti lauke, bet ir dėl pačios vietos, kurią man rekomendavo kolegė ir į kurią palapinę rezervuoti reikėjo jau prieš mėnesį ir daugiau. Palapinės kaina buvo didesnė nei kambarys viešbutyje ir tikėjomės egzotikos ir palapinės prie smėlio kopų, kur vaikai galėtų palakstyti, tačiau palapinių miestelis buvo tiesiog laukuose, dykynėje, kur nei kokio medelio ar žalumos, a nei smėlio kopų, kurios tik labai tolumoje matėsi. Ir nors pačioje palapinėje buvo pečiukas pasišildyti, naktį atšalo ir buvo labai šalta miegoti, nes kasgi kelsis kas kažkiek laiko naktį vis įmesti kokią malką. Na bet tačiau visgi buvo nuotykis ir vaikai pasimėgavo didžiulu laužu ir zevyru kepimu.

Kitą dieną po nakvynės palapinėje, prieš grįždami namo, sugalvojome dar užsukti į pakeliui reklamuotą roplių muziejų. Dievaži, negalvojau, kad dar tokių vietų gali būti… bet gal Amerikoje nėra gyvūnų apsaugos įstatymų ar minimalių gyvūnų laikymo sąlygų reikalavimo… Roplių muziejus/parkas buvo tiesiog tragiškas: aligatoriai laikomi tvenkinyje su padangomis, įvairūs driežai ir gyvatės laikomi kažkosiose sutrunyjusiose spintose ir akvariumuose bei visa patalpa atrodė kaip koks sovietinis aprūdijęs angaras. Vienintelis vaikus sudominęs dalykas buvo galimybė palaikyti gyvą aligatoriuką ir nusifotografuoti su juo.

Tai toks keistas praėjęs ilgasis savaitgalis buvo. Reiks į kolegų rekomendacijas atsargiau žiūrėti, nes kas jiems atrodo egzotika, mums nelabai…

Amerikos problemos

Po šią savaitę sukrėtusio šaudymo pradinėje mokykloje Teksase, kur žuvo 19 vaikų ir 2 suaugę žmonės, nusprendžiau parašyti apie gilias Amerikos problemas. Žinau, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai supykę, nusivylę ir psichiškai nesveiki žmonės sugalvoja panaudoti ginklą prieš kitus nekaltus žmones, bet tai tokia gili Amerikos problema, kad kol kas niekas jos negali išpręsti. Po šio įvykio Bidenas buvo labai piktas, nes tai buvo daugiausia aukų nusinešęs įvykis mokykloje šiais metais, ir pasakė, kad reikia būtinai kažką daryti ir spręsti šitą problemą, tačiau pažiūrėsime, ar Amerikos kongresui ką nors pavyks priimti šiuo klausimu.

Po tokių įvykių saugumo situacija visose mokyklose labai paaštrėja ir į bet kokį menkniekį mokyklos ir policija labai rimtai reaguoja. Taip nutiko ir mūsų mokykloje vakar, kai turėjo vykti pradinės mokyklos penktokų išleistuvės ir mašinų paradas. Planavome dalyvauti, nes mūsų draugų vaikas kaip tik penktokas ir baigia šitą mokyklą, deja, šventė buvo atšaukta dėl pavojaus už mokyklos ribų. Dažniausiai niekas detalių neskelbia, bet mokykla ir policija labai greit reaguoja. Nieko ir nebuvo rimto, bet kraupu gauti automatinį skambutį iš mokyklos, kad visi vaikai “suvaryti“ į mokyklą, mokykla užrakinta, policija dirba ir tiria situaciją dėl padidėjusių saugumo parametrų už mokyklos ribų, bet jūsų vaikai saugūs… Aisčio klasė buvo išėjusi pasivaikščioti į netoliese esantį parką, tai mokytoja papildomai visiems tėvams parašė laiškus, kad visi saugiai grįžo į mokyklą. Žiauru, ar ne?..

Iš to kilo mintis aprašyti didžiausias mano požiūriu Amerikos problemas. Sutinku, kad kiekviena šalis turi savo individualių problemų, tai neišvengiama, tačiau kaip klausė Bidenas “visose šalyse yra psichikos ligonių, bet kodėl tik mūsų šalyje įvyksta tokie įvykiai ir daugiausia mokyklose“?

Ginklai

Ir aš galiu atsakyti Bidenui kodėl, jei jis nežino (o tikrai žino), nes įsigyti ginklą Amerikoje yra labai paprasta. Aš nežinau visų detalių ir aišku tokie kaip mes negalime nusipirkti ginklo, tačiau bet kuris amerikos pilietis ar turintis žalią kortą asmuo gali laisvai nueiti į parduotuvę ir be problemų nusipirkti didelį šautuvą apsigynimui. Turėti teisę apsiginti ir turėti ginklą yra pamatinė Amerikos konstitucijos dalis, todėl jiems yra sunku pakeisti konstituciją, jei ir labai norėtų. Tačiau didžioji dalis amerikiečių net nesutiktų atsisakyti tokios teisės ir respublikonai vis vetuoja pasiūlymus uždrausti tam tikro kalibro ar tam tikrai žmonių grupei ginklus, nes pagrindinis jų motyvas yra, kad ne ginklas kaltas, o žmogus. Ir aš čia kalbu apie didelius ginklus, kuriuos žmonės gali lengvai nusipirkti parduotuvėse ir turėti pas save namie. Tuo tarpu pistoletą gali įsigyti ne kiekvienas ir juos turintys turi eiti nuolatinius patikrinimus, o logika tokia, kad pistoletą galima nešiotis visada ir užsikišti už drabužių ar įsidėti į rankinę, o didelio šautuvo nepasislėpsi, todėl didesni reikalavimai yra pistoletui nei dideliam šautuvui.

Po Teksaso įvykių daug diskutavom darbe su kolegomis, klausiau kolegių, turinčių vaikus, kaip jos išgyvena, tai sakė sunku, neina priprasti ir jos nuolat bijo, tačiau kai paklausi, ar sutiktų, kad būtų uždrausti ginklai didžiąjai žmonių grupei, tai ne. Mano kolegė yra nuomonės, kad ji/jos šeima turi turėti teisę į ginklą namie (aišku, saugiai užrakintą) ir jos pasiūlymas yra, kad reikia mokytojus aprūpinti ginklais mokyklose arba, kad būtų nuolatinė ginkluota apsauga ar policija kiekvienoje mokykloje. Kitas argumentas yra lyginti situaciją su narkotikais, kolegė sako, jei uždrausime narkotikus (o žolė, beje, Kolorade legali), tai žmonės jų vis tiek susiras ir nusipirks nelegaliai, tai su ginklais tas pats – jei uždrausi juos laisvai nusipirkti, amerikiečiai suras būdų įsigyti juodojoje rinkoje, nes jie jau nuo mažens pripratę, kad tėvai turi ginklus ir galimybę apsiginti. Bet atrodo, juk su narkotikais tu tik sau bloga darai, nebent, aišku, platini, o su ginklais gali sužeisti kitus. Keista, ar ne? Ir atrodo, nesuvokiama, bet mano vadovė davė pavyzdį, kad jie, kaip amerikiečiai, nesuvokia, kaip Rusija gali imti ir užpulti laisvą šalį kaip Ukraina ir taip viską niokoti. Mums irgi sunku suvokti, tik kad mes nuo mažens žinome Rusijos grėsmę, o jie žino ginklų grėsmę.

Sveikatos sistema ir motinystės atostogos

Sveikatos sistema amerikoje irgi viena iš problemų. Čia sveikatos sistema nėra nemokama ir viskas priklauso nuo tavo turimo draudimo. Jei neturėsi gero draudimo ir susirgsi rimtomis ligomis, laukia daug išlaidų, o jei neturi, kreditų ir įsiskolinimų. Taip pat gali tapti ir benamiu.

Kitas moterų skaudulys yra motinystės atostogos, kurios yra labai trumpos – apie 4 mėnesius priklausomai nuo darbdavio ir tada suki galvą kur palikti kūdikį (su seneliais, auklėmis ar vesti į dienos priežiūros įstaigas) ar nebedirbti ir prižiūrėti vaikus. Pas mus darbe moterys, turinčios geras pajamas, grįžta į darbus ir veda vaikus į dienos priežiūros įstaigas, o kitos, kurios gaudavo mažesnes pajamas, tiesiog prižiūri vaikus, o kai vaikai paauga užsiima kokia individualia veikla ir labai daug padeda mokyklų veiklose ar kitose įstaigose kaip savanorės. Prieš kelias savaites mokykloje buvo karnavalas, tai labai įprasta, kad mamos (ir dirbančios, ir ne) suburia komitetus ir labai daug prisideda prie švenčių organizavimo, rėmėjų ieškojimo ir t.t.

Teko girdėti, kad daugelis žmonių sveikatos sistemą ir motinystės atostogas įvardina, kaip amerikos problemą, kurią lyg ir bando pagerinti, bet nieko nepadaro.

Nutukimas

Kita problema – nutukimas. Nors Kolorade dar nėra taip blogai, kaip kitose valstijose, bet vis tenka pastebėti. Kai buvome vaikų muziejuje, kol vaikai lakstė ir žaidė, aš stebėjau žmones, tai negalėjau patikėti kiek vaikų tėvų yra nutukusių ir netvarkingų. Toks jausmas, kad jie valgė namie ant sofos ir kaip buvo apsirengę, taip atsistojo ir išėjo iš namų. Sako, kad daugelis amerikiečių neskiria naminių ar išeiginių drabužių bei po namus vaikšto su batais, dėl to patys namai dažniausiai nešvarūs ir netvarkingi, aišku ne visų.

Kartais net baisu žiūrėti į labai nutukusius žmones Amerikoje ir toks jausmas, kad jie visai apie savo sveikatą negalvoja ir neturi jokios valios atsispirti nesveikam maistui ir gėrimams.

Vaikų muziejus

Vaikų muziejų buvau nusižiūrėjusi senai ir galvojau, kai bus neįdomus savaitgalis, reikės ten vaikus nuvežti pramogai. Toks savaitgalis atsirado gegužės 22-ąją po sniegingo penktadienio ir šeštadienio Kolorade. Nors sniegas jau aptirpo, sugadinęs daugybę medžių, kurie neatlaikė šlapio ir sunkaus sniego, vėsuma dar jautėsi, nors dieną sušilo ir iki 14-16 laipsnių. Pasiėmę draugų berniuką, nusprendėme aplankyti šį muziejų, kuriame daaaauuug interaktyvių veiklų vaikams. Dviejų aukštų muziejuje įrengtos interaktyvios veiklos su vandeniu, muilo burbulais, laipynės, piešimo ir tapybos erdvė, knygų skaitymo namelis, “virtuvė“, “turgus“ ir kitokios vaikams skirtos pramogos ir žaidimų erdvės. Daugelis jų skirtos vaikams suprasti, kaip kai kurie dalykai veikia, pvz. iš kur atsiranda kuras ir kuo jis naudingas arba išbandyti pardavėjo profesiją “turguje“.

Po vidaus veiklų, lauke vaikų laukia kitos pramogos, tokios kaip šokinėjamai ant suspausto šieno kubų, žaidimai smėlyje (mažiesiems), muilo burbulai, bei laipynių trasa (didesniems).

Pavasaris Kolorade

Nuo pat lapkričio mėnesio, kai atvažiavome, matėme labai sausą rudenį. Medžių lapai jau buvo nukritę, o žolė nudžiūvusi. Viskas buvo geltona ir nudeginta saulės, tad net keistas atrodė mūsų kaimelio pavadinimas – Žalio miško/medžio kaimas (Greenwood Village). Žiema taip pat buvo labai sausa ir palyginus nešalta. Turbūt ant rankų pirštų galima būtų suskaičiuoti, kiek kartų snigo, o pirmas sniegas iškrito tik po Kalėdų, kas yra labai neįprasta. Pamenu, kad dėl sniego vieną dieną vaikams buvo atšaukta mokykla, o kokis tris kartus pavėlinta pamokų pradžia valanda laiko, kad kelininkai spėtų nuvalyti gatves per naktį. O kaip žinia, čia sniegas neužsibūna, saulei, kuri labai kaitri, išlindus, iš karto pradeda tirpti. Kovas, pasirodo, Kolorade pats šalčiausias ir snieguočiausias statistiškai. Keletą kartų po kelias dienas buvo atšalę virš -20 laipsnių, bet tuo ir baigėsi. Atėjus balandžiui gamta taip ir nesulaukė lietaus ir balandis buvo pripažintas pačiu sausiausiu balandžiu per 60 metų. Nepaisant didelio lietaus trūkumo, nuo saulės kaitros ir šilumos pradėjo žydėti pirmieji medžiai. O žydėjo nuostabiai – baltai ir raudonai!!! Visi sakė, kad čia laukinės obelys, tuo tarpu kiti medžiai vis dar buvo be lapų.

Nelabai ir tikėjau, kad taip saulės kaitinamame ir be jokio lietaus krašte gali ateiti žalias pavasaris. O klydau!!! Vieną iš pirmųjų gegužės dienų vakarą susikaupė debesys ir atėjo toks stiprus lietus su žaibais ir griaustiniais, kad naktį teko net kelis kartus pabusti nuo labai didelio garso, jog atrodė tuoj tuoj langai išbyrės!!! Tai buvo pirmas rimtas lietus, kuris buvo toks reikalingas gamtai, kad po jo viskas pradėjo atgyti – medžiai pagaliau skleisti lapus, žolė žaliuoti… kadangi mūsų rajone daug medžių, kai jie sužaliavo, pagaliau pateisino savo vardą 🙂 parkai iš geltonų virto žaliais!

Tačiau nebūtų Koloradas ekstremumų valstija, jei nepasnigtų gegužį. Kiek pamenu iš kolegų, visada nors šiek tiek pasninga balandį ar gegužį, tačiau šį kartą pasnigo su kaupu. Gegužės 19 dieną dar mėgavomės 26 laipsnių šiluma, galima buvo eiti į baseiną, o jau gegužės 20 atvėso ir nuo 13 val pradėjo kristi šlapdriba. Kadangi naktį nukrito iki minuso, per naktį pasnigo tikrai nemažai ir vargšai medžiai su lapais neatlaikė tokio sunkaus ir šlapio sniego. Šeštadienio rytą matėsi vos ne prie kiekvieno medžio po nulaužtą mažesnę ar didesnę šaką. Tokio oro ekstremumai, kai temperatūra per parą pasikeičia 20 laipsnių, tikrai stebina, tačiau guodžia tas, kad orų prognozės čia labai tikslios. Net kada pradės snigti ar pakils vėjas pagal valandas labai tikslus, tad pažvelgus į oro prognozes galima tiksliai planuotis savaitgalio veiklas.

Dažų kasyklos ir kriokliukų savaitgalis

Negaliu atsistebėti, kad dar įdomių neaplankytų vietų yra aplink Kolorado Springs miestą, į kurį jau ne vieną kartą važiavome ir lankėme kalnuose esantį zoologijos sodą, raudonų uolienų parką Garden of Gods, aukščiausią kalną – Pikes Peak bei nuostabius urvus. Šį savaitgalį vėl judėjome link Kolorado Springs, kuris yra tik valanda nuo Denverio, ir aplankėme du objektus. Pirmasis buvo dažų kasyklos (Paint Mines Interpretive Park). Iš pradžių atvykus, matėsi tik geltoni išdžiuvę laukai tolumoje, bet paėjus kalniuku į viršų, atsivėrė įduba, kurioje atkastos dažų kasyklos. Jos pavadintos taip dėl spalvingo molio, kurį Amerikos indėnai rinko dažams gaminti. Spalvų juostų, kurias sukelia oksiduoti geležies junginiai, įvairiuose molio sluoksniuose randama įvairiais kiekiais. Parke yra geologinių darinių, smailių ir gaubtų, susidarančių dėl erozinio poveikio. Juos suformuoja įpjauti grioviai ir atviri selenito molio ir jaspio sluoksniai. Parko oficialiam puslapyje nuotraukos įspūdingesnės nei mūsų: https://communityservices.elpasoco.com/parks-and-recreation/paint-mines-interpretive-park/ bet toks jausmas, kad jos labai pagražintos, tokios ryškios violetinės/vyšninės spalvos mes nematėm, bet gal molis/uolienos keičia spalvą saulei pasisukus, nes mes buvome per patį vidudienį, kai saulė karštai plieskė iš pat viršaus. Tačiau vietomis morkvinės, alyvinės, geltonos ir baltos spalvų juostos sužavėjo ir tai buvo vienas iš nedaugėlių nemokamų lankytinų objektų.

Antra vieta, kurią aplankėme, buvo Septynių Krioklių parkas (Seven Falls). Parkas mokamas ir labai gražiai sutvarkytas. Nors kriokliai šį pavasarį skystoki dėl labai sauso oro (balandis buvo paskelbtas sausiausiu mėnesiu per 60 metų), bet parkas mums labai patiko. Tik reikia į jį eiti neprisivalgius ir nepavargus, nes laukia kopimas į kalniuką ir daugybė laiptų. Man kojos drebėjo lipant žemyn laiptais, o sustojus vaizdas kaip į prarają, bet buvo žmonių, kurie sugebėjo ir šunis (didelius ir mažus) užsitempti tais laiptais!