Vėl kraustomės

Mes, kaip tikri amerikiečiai, vėl kraustomės pasibaigus mūsų buto nuomos laikui. Po 10 mėnesių pagyvenimo pirmame bute, supratome, kad mokame labai brangiai, o kokybė nežavi. Kita vertus nieko kito ir nelabai galėjome padaryti, nes norėjome būtent tame rajone, kad būtų gera mokykla ir arti ofisas, ir šita nuomos bendrovė priėmė mus užsieniečius be jokios kredito istorijos. Apie kredito istorijos subtilybes gal kitą kartą, bet grįžę iš Lietuvos nusprendėme ieškotis kito varianto. Žiūrėjome įvairius, tiek namus, tiek butus, bet galiausiai apsistojome ties tokio pačio dydžio butu pagal plotą, bet daugiau bendros erdvės ir su loftu bei dviem miegamaisiais. Godai skyrėme atskirą kambarį, o Aisčiui padarėme savą kampą lofte kartu su didele žaidimo erdve.

Privalumai: labai ramus rajonas ir namas ne prie gatvės kaip buvo anktesniame, geresni langai, pagaliau vaikai turi savo atskiras erdves, nesipeša būdami tame pačiame kambaryje ir yra laimingi, pro langus nors ir senas, bet teniso kortas bei loftas su žaidimų kambariu 🙂 Trūkumai: toliau nuo mokyklos ir darbo, tad nors tik 7-10 min toliau su mašina, bet jau pėsčiomis į darbą niekaip ir vaikams mokyklinis autobusas jau nebevažiuoja bei senesnės statybos namas su mažesnėmis voniomis, virtuve bei drabužių spintomis. Bet visi privalumai nusveria šituos trūkumus plius didžiausias privalumas, tai žymiai mažesnė kaina, nes nuomojamės ne iš nuomos ofiso, o iš individualaus žmogaus, kuriam nereikia išlaikyti ofiso, mokėti darbuotojams atlyginimų ir t.t 🙂

Kaip visada, kraustymasis nėra didelis malonumas, o šį kartą ypatingai, nes jau nebebuvo tokio didelio azarto, kaip ką tik atvažiavus. Pliusas, kad nebereikėjo pirkti naujų baldų ir daiktų, o tik viską persivežti palyginus netoli ir bandyti pagražinti, kur įmanoma. Man prireikė savaitės ir daugiau, kad apsiprasčiau naujoje vietoje, bet šiaip smagu.

Štai mūsų naujas butukas su loftu. Kas pagaliau į svečius???

Mokslo metų pradžia

Truputį atsilieku su rašymu, nes vėl kraustėmės… bet apie tai neužilgo. Labai noriu dar parašyti apie mokslo metų pradžią, nors jau tuoj bus mėnuo kaip mūsų vaikai mokykloje, bet tema pradėta ir sukasi galvoje 🙂

Amerikoje nėra vienos mokslo metų pradžios dienos, kaip Lietuvoje, kai rugsėjo 1-ąją į gatves paplūsta gražiai apsirengę ir gėlėmis nešini vaikai. Mūsų vaikai mokyklą pradėjo rugpjūčio 15-16 dienomis, bet mokslo metų pradžia kiekvienoje valstijoje ir net mokykloje skirtinga. Kelias pirmas dienas vaikus išskaido pagal klases, kurie ateina pirmą dieną, kurie antrą, o nuo savaitės vidurio jau visi. Taip pat ir pačias klases perskirto – vaikai gauna naują mokytoją ir naujus klasiokus, nors kai kurie ir sutampa iš senos klasės. Iš pradžių atrodė, kad vaikams vėl pokytis, vėl prisipratinti… Goda buvo nuliūdusi, kad ne su geriausia drauge klasėje, bet iš tikrųjų taip gal ir geriau, nesusiformuoja kažkokie nuolatiniai draugų būriai, į kuriuos neina papulti, bei skatinama vaikus susidraugauti su naujais. O su kitų klasių draugais visada galima susitikti per pietus ir pertraukų metu lauke.

Prieš mokslo metų pradžią penktadienį buvo skirtas laikas užsukti į mokyklą atsinešti visus reikiamus daiktus bei susipažinti su nauja mokytoja. Tai tuo metu truputį pafotografavau klases.

Antrokams (Aisčiui) labai didelio pokyčio mokslo atžvilgiu lyg ir nėra, bet jau penktokams (Godai) jaučiasi vis sunkesni ir sunkesni mokslai. Jos mokytoja atrodo gana griežta vien pakalbejus ir palyginus su Godos geriausios draugės mokytoja. Goda šiais metais turi namų darbų atsiskaitymo sąsiuvinį, į kurį kasdien turiu pasirašyti, kad ji 20 minučių paskaitė, atliko namų darbus bei pasimokė/pasikartojo dalykus išmoktus klasėje per socialinius mokslus. Kai atvykome praėjusiais metais lapkričio mėnesį, tai įšokome į mokslo metų vidurį ir nematėme visos pradžios/pasiruošimo ir atrodė, kad vaikai neturi jokio tvarkaraščio. Tačiau, klydau, šiais metais abu gavo ir pasikabino savo tvarkaraščius:

Taip pat per visus praėjusius mokslo metus nemačiau jokių knygų, iš kurių vaikai mokytųsi, nes jos visos likdavo mokykloje. Vaikai parsinešdavo tik reikalingus popieriaus lapus, kuriuos reikdavo atlikti namie. Tačiau ketvirtos klasės gale, Goda parsinešė savo knygas. Kas nustebino, kad didžioji tų knygų dalis net neužpildyta, tik vietomis išplėšti lapai, kuriuos liepdavo parsinešti ir padaryti namuose. Lietuvoje, jei yra vadovėlis skirtas tai klasei, tai jis ir turi būti visas praeitas ir užpildytas, o čia kažkaip kitaip. Šiais metais Goda dažniau parsineša matematikos vadovėlį, tad vieną dieną ėmiau ir pavarčiau. Bus įdomu pažiūrėti, kokio užbaigtumo jis bus šių mokslo metų gale.

Labiausiai nustebino bevartant matematikos knygą du dalykai: 1) nejaugi jie jau mokysis baitų, kilobaitų ir megabaitų? 2) bei centimetrai, metrai ir kilometrai????!!!! Kąąąą??? Žinokit, net su savo kolega, kuris turi 12 metų dukrą, šnekėjau ir jo klausiau, kaip suprasti cm, m, ir km, o ne coliai, pėdos ir mylios, kaip praktikoje čia yra. Ir toks juokas ėmė, kad realybėje jie naudoja visai kitus matavimo vienetus, bet vaikus pirmiausia vis tiek moko “normalaus“ matavimo, kurį lengva suprasti ir išmatuoti/paversti 🙂 tas pats mano kolega yra labai nepatenkintas šiuolaikiniu mokslu… jis tiesiogine prasme griežia dantį ant šiuolaikinės sistemos ir piktinasi, kad prieš 10 metų JAV buvo nustota vaikus mokyti dailyraščio, namų darbų užduoda mažai ir apskritai mokslas suprastėjęs – man labai įdomu jo paklausyti ir paklausinėti. Kai pasakiau, kad mane nustebino, jog didžioji dalis matematikos knygos buvo nepadaryta iš 4 klasės kurso bei vaiko pasirinktos lengvos užduotys, tai jis tik atsiduso. Įsivaizduokit, aš pastebėjau vieną daugybos užduotį, kurią turėjo atlikti Goda ir kuri leidžia pačiam vaikui išsirinkti kurias 15 iš 30 daugybos veiksmų atlikti. Tai kaip jūs galvojat – vaikas pasirinks lengvesnius ar sunkesnius daugybos veiksmus? Tai žinoma lengvesnius! O kam jam skaičiuoti 8*16 vietoj 8*11, a? Mano Goda, kaip turbūt bet kuris kitas vaikas, pasirinko 15 lengvų daugybos veiksmų, o kai paklausi, kodėl nenori padaryti kitų, sako, negalima, tokia užduotis. Plius kita užduotis yra vaikui paaiškinti, kodėl taip pasirinko ir, aišku, paaiškinimas, todėl, kad lengvesnės 🙂

Vaikams patinka socialiniai mokslai, nes ten tikrai įdomių dalykų mokosi. Goda jau dabar mokėsi apie platumas ir ilgumas bei įvairius kitus geografinius darinius, iš kurių jau turėjo atsiskaitymą. Pirmą savaitę vaikai atliko įvairius testus, kurių rezultatai bus lyginami su po pusmečio/mokslo metų galo rezultatais.

Be mokslų, čia labai aktyvūs yra tėvų komitetai, kurie būna bendri visos mokyklos, o ne atskirų klasių. Kadangi čia nereikia spręsti buitinių problemų, kaip dažnai būna Lietuvoje tėvelių komitetams, čia tėveliai savanoriai organizuoja mokyklos šventes. Rugsėjo pradžioje turėjome spurgų rytą, kai tiek vaikai, tiek tėveliai prieš mokyklą galėjo susitikti, suvalgyti spurgų, atsigerti kavos ir sulčių ir taip smagiai pradėti penktadienį. Praėjusiais metais buvau nuvažiavusi padėti puošti mokyklos karnavalo šventei gegužės mėnesį. Mamos čia labai aktyvios, ar dirbančios, ar ne, visada prisideda prie mokyklos reikalų, organizavimo ir puošimo. Iš mokyklos ir tėvų komiteto kas savaitę gauname visokius naujienlaiškius apie ateinančius įvykius mokykloje bei nuolatinį kvietimą savanoriauti padedant organizuoti kokią artėjanči`ą šventę ar padėti tvarkytis bibliotekoje. Tad neturint kito darbo, veiklos pilna vaikų mokykloje 🙂

Bus įdomu stebėti, kaip vyksta mokslas šiais metais. Gerų mokslo metų!

Koncertai

Priešingai nei kino teatrai, kurie nelabai kuo gali nustebinti, koncertų galimybės Amerikoje šimtus kartų geresnės. Labai mažai pasaulinio lygio žvaigždžių sugalvoja įtraukti Vilnių į savo Europinius turus, tad US galimybės pamatyti savo dievaičio koncertą yra žymiai didesnės. Aišku, Denveris nėra iš populiarių koncertinių miestų, tad norint ką tikrai geresnio išvysti reiktų bent nuskristi/nuvažiuoti iki Las Vegaso (kaip pvz Adelės turo).

Per šių metų pavasario atostogas kovo mėnesį praleidome keletą tokių įžymybių, kaip Bieber, Dua Lipa koncertus ir tik girdėjom atsiliepimus iš kolegų/draugų čia. Nesu jų didelė gerbėja, bet būčiau su malonumu nuėjusi pasižiūrėti šou, ypatingai Dua Lipos, kurios koncertas sakė buvo nuostabus ir kuri apsilankė šiais metais ir Lietuvoje! Man ypač patinka jos remix daina “Cold Heart“ su Elton John – nuostabi daina! Tuo tarpu Bieber koncertas čia Denveryje virto katastrofa, nes vidury koncerto sugedo arenos technika ir toliau Bieber dainavo be mandrių šviesos ir vaizdo instaliacijų, kas jo koncerte ir buvo esmė, nes jis dainavo vienas. Šitą koncerto nesėkmę aš greičiau pastebėjau FB ar kitose naujienose būdama Naujojoje Meksikoje nei draugės, kurios buvo koncerte, spėjo pasidalinti, nes jos vis tikėjosi, kad šviesos ir instaliacijos dar sugrįš, tačiau… 🙂

Nuo to laiko, vis pasižiūrėdavau, kas vyksta Denverio pagrindinėje koncertų salėje – Ball Arenoje, bet kažkaip nieko labai įdomaus iš koncertų nematydavau. Kol neužregėjau rugpjūčio 12 dieną (per mūsų vestuvių metines) One Republic koncerto. Šiaip jų pavadinimo nelabai žinojau (žinau, žinau, nesu labai didelė muzikos fanė), bet dainas tikrai atpažinau ir keletą net labai gerų! Tai pagalvojau, kad tokia proga visai būtų smagu nueiti į pirmą koncertą US. Prieš koncertą paklausiau jų dainų ir sužinojau, kad One Republic yra iš Kolorado!

Kaip ir daugumą didelių koncertų čia apšildo ne viena, o net kelios grupės. Tad One Republic apšildė kantri stiliaus mergina, kurios net vardo ir pavardės nespėjau pagauti, bei roko grupė “Need to Breathe“, davusi veiksmo ir gerai apšildžiusi publiką. Visas apšildymas užtruko dvi valandas, tai net buvo atsibodę laukti, bet buvo verta. Kai tik išėjo One Republic į sceną, aš buvau labai nustebinta ir sužavėta vokalisto Ryan Tedder balsu – tiesiog wow. Labai gražus balsas, kuris tik gyvai, koncerto metu taip atsiskleidė! Koncerto viduryje Ryan pradėjo pasakoti kaip pasiilgo gyvų koncertų po Covido, kaip didžiausia daininko baimė yra netekti balso prieš koncertą ir pajuokavo, kad Denverio koncertas vos nebuvo atšauktas, nes jis blogai jautėsi ir nežinojo, ar sugebės sudainuoti, bet sakė “kaip ir visi normalūs amerikiečiai prisipumpavau steroidų ir pradėjau geriau jaustis“ 🙂

Toliau kalbėjo, kaip jam teko dirbti su daugeliu žymių atlikėjų ir šio koncertinio turo metu sugalvojo, kad jis nori pasidalinti kai kuriomis istorijomis apie juos ir sudainuoti jų dainų. Tad pradžioje pakalbėjo apie Beyonce ir sudainavo jos dainą. Po to pasidalino istorija, kaip jis kartu su Adele buvo Londone kažkokiame renginyje ir kaip Adelė buvo labai susinervinusi ir išėjusi parūkyti, kaip jis nusekė jos paguosti/nuraminti ir per tą laiką jie sukūrė dainą – jis uždavė jai dainos lyriką, o ji vietoje sudėliojo žodžius!!! Dabar nebepamenu kokia tai daina, bet jis tuo pačiu ir sugrojo šios jų sukurtos dainos epizodą. Jau nebepamenu, kokiais dar prisiminimais jis pasidalino apie kitus atlikėjus, bet tikrai minėjo daugiau. Tačiau labiausia mus nustebino šitas beveik 20-25 minučių intarpas koncerto viduryje, kai jis tikrai nemažai kalbėjo ir dalinosi istorijomis. O pabaigęs, tęsė koncertą savo dainų repertuaru. Man visgi gražiausios jų dainos: Counting Stars, Apologize, Rescue Me, Secrets. Gaila, kad neleidžia įdėti video, pasiklausytumėt! Vienas tik nuansas kliudė koncerte – gal mes jau pasenom, bet garsas mums buvo gerokai per didelis… šiuolaikinės technologijos fainos, bet mums buvo per garsiai. Reikės kitą kartą įsidėti ausų kamštukus, kaip kad siūlė šalia buvusioje ložėje vaikų pulkui 🙂

Kinas

Mano santykis su kino teatrais gana limituotas, turbūt nueinu kartą į metus… nes kam eiti, kai namie yra Netflix, seniau dar būdavo Žmones Cinema ir kitos platformos. Pasiilgstu tik Kino Pavasario festivalio, bet kadangi del Covid ir kino pavasario filmai persikėlė į internetą, tai tikrai nepamenu, kada paskutinį kartą buvau kino teatre Lietuvoje, tad ir atvykus į US nebuvo minties lėkti. Tuo labiau argi gali kino teatras kažkuo nustebinti, nebe tie laikai kaip prieš 30 metų. Ir visgi amerikietiškame kino teatre sužavėjo labai patogios kėdės, kaip foteliai, kurie atsilenkia ir išsitiesia kojų dalis, kad gali žiūrėti vos ne gulėdamas.

Sužinojusi, kad pastatytas filmas pagal populiarią knygą “Kur gieda vėžiai“ ir jame pagrindinį Kajos vaidmenį vaidina Daisy Edgar-Jones iš “Normalūs žmonės“ serialo, kuris labai mums patiko, nusprendžiau, kad laikas nueiti į kiną. Tuo labiau, kad kai buvau Lietuvoje kaip tik prasidėjo anonsai apie artėjančią premjerą rugpjūčio 17 dieną, tuo tarpu US jis jau pasirodė liepos vidury. Tad knietėjo išnaudoti šitą amerikietišką privalumą ir pamatyti filmą 🙂 nors knyga ir buvo įdomi, bet nebuvo kažkas Wow, kaip visi aplink šnekėjo, tačiau filmą labai norėjosi pamatyti.

Į filmą jau ėjau perskaičiusi Vaivos Rykštaitės atsiliepimus ir kritiką filmui, kuriems pilnai pritariu. Tikrai filme silpnai atskleistas Čeiso portretas, kaip miestelio kietuolio, nėra Teito sąmoningo apsisprendimo momento palikti Kają bei autobusų vairuotojų liudijimų. Man labai kliuvo Kajos apranga lakstant po pelkes bei, mano galvoje, skaitant knygą buvo susidaręs įspūdis, kad Teitas Kają išmokė skaityti dar paauglystėje, o filme rodo jau juos beveik suaugusius. Man trūko tos ilgos Teito ir Kajos istorijos nuo pat vaikystės, dramos teismo procese, bet, aišku, filmas gražus ir tuo pačiu skausmingas bei romantiškas. Į filmą ėjau su drauge, kuri nebuvo skaičiusi knygos, tai buvo įdomu išgirsti jos nuomonę. Žiūrint filmą kartu su ja, galvojau, ar tik jai jis nepasirodys nuobodus, senamadiškas, nes aš į filmą žiūrėjau kitomis akimis, nei žmogus, kuris neskaitęs knygos, bet sakė, kad ne. Įdomu buvo paklausyti jos spėjimus, kas galėjo nužudyti Čeisą, beto ji liko nesupratusi, kaip iš tikrųjų įvyko nusikaltimas, kas knygoje, kiek pamenu, atskleidžiama gale. Tuo pačiu ir pati prisiminiau savo nuotaiką ir pasipiktinimą knygos pabaiga ir žlugusiomis Kajos nekaltumo iliuzijomis, kuriomis taip tikėjau teismo proceso metu ir negalėjau patikėti miestelio gyventojų žiaurumu. Filme patiko keletas užakcentuotų momentų, kurių jau neprisiminiau iš knygos, bet kurie buvo kertiniai, kai Kaja pagaliau suprato savo mamą, kai buvo sumušta Čeiso, bei jos pasakymas “Viena yra gyventi vienai, o visai kas kita – gyventi baimėje“. Tai šitas momentas man apibūdina visą istoriją ir Kajos poelgių priežastis.

Kadangi žinau, kad dauguma mano draugių jau skaitė šią knygą ir daugumai patiko, labai rekomenduoju susiburti mergaitiškam susitikimui ir pasimėgauti filmu per daug neanalizuojant! 🙂

Darbatostogos Lietuvoje

Po visą liepos mėnesį trukusių darbatostogų Lietuvoje, vėl grįžome į Denverį. Taip gera ir smagu buvo pasibūti Lietuvoje ir susitikti su artimaisiais ir draugais! Keturios savaitės Lietuvoje buvo labai intensyvios, nes norėjosi susitikti ir pasimatyti su kuo daugiau žmonių (nors žinau, kad ne visus teko pamatyti ir aplankyti, nes tiesiog fiziškai buvo nebeįmanoma) bei teko tris savaites dirbti nuotoliniu US laiku. Tas intensyvumas priminė, kaip dažnai emigrantai draugai skųsdavosi, kad nebenori grįžti į LT, nes kol visus apvažiuoji, labai pavargsti, bet man kaip tik patiko, nes jautėsi, kad gyvenimas verda 🙂 nors pripažinsiu trečios savaitės pabaigoje tikrai pavargau ir buvo gera pailsėti ir atsipūsti kaime paskutinę savaitę.

Laiką Lietuvoje labai gerai susiplanavome. Pirmas dvi liepos savaites pabuvome pas mano mamą mano tėviškėje Palangoje, iš kurios kuo greičiau norėjau išvažiuoti po mokyklos, o dabar taip gera sugrįžti 🙂 man Palanga labai patinka, ypač kai joje atsirado alternatyvių erdvių Basanavičiaus gatvei ir joje esančioms kavinėms, atsinaujino Palangos koncertų salė, atsirado baseinas. Man atrodo Palangoje tiek veiklos vasarą, kad spėk – pajūrys ar baseinas lietingomis dienomis, parkai, dviračių takai, daugybė skirtingų auditorijų/kainų kavinės ir restoranai, barai ir klubai, įvairaus pobūdžio koncertai, spektakliai ir kiti renginiai (didesni – koncertų salėje, mažesni – Vandenyje ar Ramybėje, klasikinio žanro – Kurhause). Man smagu, kad Palangoje gali atrasti ir pramogų, ir kultūros, ir ramybės bei poilsio. O dar kai esu čia užaugusi, tai veiklų padaugėja iki susimatymo su čia gyvenančiais ar atostogaujančiais draugais, palangiškių draugų tėvais bei kaimynais. Kaip visada su draugais einame į tas pačias išbandytas kavines (Vandenį, kur patogu su vaikais ir tradicinis maistas, Sushi Masters, kur vaikai pamėgo mini sushi, bei Žuvinę, kur einame be vaikų), bet kaip kasmet Palangoje atsiranda ir naujų vietų, kurių ne visada yra laiko ir noro išbandyti. Taip nutiko ir šį kartą, kai į buvimo Palangoje antrą pusę draugė pasidalino Orijaus straipsniu apie naujas kavines/restoranus Palangoje. Iš penkių naujų paminėtų straipsnyje, pavyko nulėkti į “Lavender Inn“ ir pasimėgauti gražiu, nuo kitų kavinių išsiskiriančiu restoranu Basanavičiaus gatvėje bei paragauti levandų kokteilių ir midijų levandų ir šampano padaže (rekomenduoju).

Jei kas būsite Palangoje, būtinai užsukite į Orijaus nurodytas naujas vietas: https://m.delfi.lt/keliones/orijaus-nuotykiai/article.php?id=90696377

Dar naujas dalykas Palangoje buvo apžvalgos ratas:

Trečia savaitė Vilniuje iš viso prabėgo žaibišku greičiu. Nuo darbo ir susitikimų su kolegomis, iki pokalbių ir pramogų su draugais ir artimaisias, pasivaikščiojimais po Vilnių ir t.t. Vaikai tuo metu irgi buvo intensyviai “įdarbinti“. Goda buvo nerealioje Europos Jaunimo Chorų stovykloje, kurioje dirbo keturi dirigentai iš Ispanijos, Prancūzijos, Lietuvos bei Danijos. Godai pakliuvo danų dirigentas Christian Fris-Ronsfeld. Stovykla buvo labai intensyvi nuo repeticijų ryte iki koncertų kiekvieną vakarą. Mes sudalyvavome tik Kivi choro, kurį Goda lankė Lietuvoje, ir baigiamajame koncerte, bet kiekvieną vakarą galima buvo nusipirkti bilietus ir mėgautis Ąžuoliuko, Liepaičių ir kitų choro grupių koncertais. Šeštadienio baigiamasis koncertas buvo tiesiog nerealus: dirigentai užburiantys savo charizma, gausybė vaikų dalyvių iš Lietuvos, Vokietijos, Ispanijos ir kitų šalių bei užvedantys visus dainuoti nuostabūs koncerto vedėjai bei pati atmosfera. Man nuolat šiurpo oda klausant ir pačiai pritariant dainavimu. Jei kam, įdomu, visas koncerto įrašas apačioje – Godos pasirodymas pats paskutinis nuo 2 valandos 12 minučių (aš net dažniau matausi įraše, nes sėdėjome pirmoje eilėje prie pianisto 🙂 ). Žavingas buvo lietuvių dirigentės Valerijos Skapienės sudarytas dainų meniu bei vaikų iš kitų šalių dainuojama lietuviška daina “Treputė Martela“ (nuo 1 valandos 46 minučių): https://www.facebook.com/europacantatjunior/videos/742985216965242/

Aistis taip pat nenuobodžiavo savaitę Vilniuje ir sudalyvavo labai įdomioje stovykloje Vertical, organizuojamoje laipiojimo sporto mėgėjų (labai ačiū draugei Aistei, kuri netikėtai pasidalino šia nuostabia stovykla ir mūsų berniukai smagiai praleido laiką joje).

O šiaip be viso to, šiek tiek pakeliavom ir pasidžiaugėm kokia graži ir svarbiausia miškinga ir derlinga (palyginus su Koloradu) yra Lietuva 🙂

Grįžus ir šiek tiek atsipūtus, norisi ir čia jau veiksmo, tad laukit naujienų iš kino, teatro, koncertų, kurių dar neteko patirti Amerikoje.

Joninių savaitgalis

Kartu su lietuviais draugais buvome iš anksto susiplanavę joninių savaitgalį kaimo turizmo sodyboje bei plaukimą plaustais (rafting). Labai laukėme šio savaitgalio ir ypatingai plaukimo, kuris atrodė man bauginančiai, žinant, kad čia ne Lietuvos ramios upės. Turėjau baimę, kad tik vaikai neiškristų iš plausto. Dar kaip tyčia instruktorius visus tris vaikus ir du vyrus sukomplektavo į vieną valtį, o mus tris moteriškes ir vieną vyriškį į kitą valtį, tai mes dvi mamos vis nuolat žvilgčiojom atgal, kaip sekasi vaikų valčiai ir kaip jie praplaukia pro slenksčius. Tačiau geras dalykas buvo tame, kad vaikus sukomplektavo į vieną valtį su labai geru ir profesionaliu instruktoriumi, kuris šauniai pasirūpino vaikais ir net kai jie sušlapę ir sušalę pradėjo drebėti, davė papildomus megztinius 🙂 ir man pats plaukimas galiausiai pasirodė visai nebaisus. Kai sėdėjau antroje eilėje, net nelabai gavau vandens purslų ant savęs, tad žymiai įdomiau buvo pasikeitus vietomis ir sėdint priekyje 🙂 nors sušlapome ir vaikams buvo šaltoka, buvo labai įdomi patirtis. Praplaukėme 12 kilometrų ir įveikėme 12 slenksčių!

Po smagaus pasiplaukiojimo, kuris truko 3 valandas, o su pasiruošimu ir dar daugiau, grįžome į savo kaimo turizmo sodybą, kur penktadienį kepėme kugelį, o šeštadienio vakarą plovą – turim mes čia mėgstančių gaminti lietuviškus patiekalus 🙂 negalėjau neprifotografuoti mūsų kaimo turizmo sodybos, kuri nebuvo kažkur užkampyje, gamtos apsuptyje, kaip būtų Lietuvoje, o buvo Buena Vista miestelio pakraštyje – namas pastatytas šalia kelio, kad būtų arti miestas ir parduotuvės 🙂 bet už namo bėga upelis ir sodybos šeimininkai laiko vištas (paliko net naminių kiaušinių pusryčiams), arklius bei augina daržoves. Tačiau įspūdingiausias pats namas viduje su 5 kambariais, svetaine, virtuve ir daugybe smulkmenų ir daiktų. Virtuvėje nieko netrūksta, visokios aparatūros, prieskonių, tik gamink ir mėgaukis. Kambariai išskirtiniai – su pakabintais ant sienos kilimais, knygų lentynomis ir įvairiais kitais įdomiais dalykėliais. Panašu, kad šeimininkai patys ten gyvena, tad namas gyvas ir autentiškas. Va kiek nuotraukų pridariau 🙂

Sekmadienį, prieš grįžtant namo, dar pavaikščiojome po Buena Vista miestelį.

O sekmadienio vakarą džiaugiamės Kolorado Avelanches (ledo ritulio komandos) pergale finale!!!!! Čia labai didelis įvykis Koloradui 🙂 jie įveikė du metus iš eilės nepasiduodančią Floridos Tampa Bay ledo ritulio komandą ir apskritai tapo čempionais po daugybės metų`. Džiaugiamės, kad teko pamatyti tiek NHL, tiek NBA čempionus šiais metais gyvai sezono rungtynėse!

Neįtikėtina, kad birželis jau į pabaigą. O dabar reikia lėkti pabaigti krautis lagaminus į Lietuvą! Laukiam nesulaukiam! Nors ir kaip čia smagu ir daug naujų dalykų galima patirti bei naujų vietų aplankyti, visgi širdis Lietuvoje… Tikiuos skrydžiai bus pagal planą!

Naujasis Orleanas ir Florida

Savo gražaus jubiliejaus proga norėjau ypatingų atostogų 🙂 o pamatyti Amerikoje yra dar tiek daug, kad net sunku išsirinkti. Iš pradžių planuose buvo aplankyti didįjį ir kitus aplinkinius kanjonus bei Kalifornijos pakrantę, tačiau nusprendėme palaukti kokių nors svečių iš Lietuvos (tikiuosi pagaliau kas nors išdrįs ir atvyks), su kuriais šitas vietas galėtume aplankyti kartu. Tad paskui nuspendžiau savo ypatingo gimtadienio proga sugrįžti į tas pačias vietas Floridoje, kuriose buvau ir dirbau prieš 19 metų “Work and Travel in US“ programos metu.

Po antro studijų kurso nemaža mūsų lietuvių grupelė išvykome dirbti į šiaurės Floridos miestelį Destin, kur dirbome vandens atrakcijonų parke – pirmiausia aplinkos tvarkytojais, o paskui ir gelbėtojais. Ta vasara buvo nuostabiausia iš visos jaunystės laikų! O vieta pasakiška – žydra jūra, baltas kaip miltai smėlis, skraidantys pelikanai, plaukiojantys delfinai ir karšta saulė. Tad labai norėjau sugrįžti ir šį grožį parodyti savo šeimai.

Naujasis Orleanas

Artimiausias ir didžiausias orouostas prie Destin miestelio yra Luis Amstrongo orouostas Naujajame Orleane, kuriame irgi teko lankytis būnant studentei, tad nusprendėme skristi ten ir išsinuomota mašina nuvažiuoti iki Destin. Naujasis Orleanas, Luizianos sostinė, yra pagarsėjęs džiazu ir naktiniu gyvenimu bei prancūziško-ispaniško kreolo architektūra, nes iki 1803 metų, kai jį nupirko JAV, buvo Prancūzijos kolonija. Nelabai šis miestas skirtas šeimoms, tad mes ilgai jame neužsibuvome – praleidome pusdienį ir vakarą ir pernakvoję išvažiavome toliau. Tačiau mane labai žavi Naujojo Orleano Prancūzų kvartalas, po kurį pasivaikščiojome su visa šeima, nors vaikams tai buvo tikra kankynė dėl karščio.

Vaikštant po miesto centrą nelabai matėme vaikų, vien suaugę įvairaus amžiaus žmonės, atvažiavę smagiai praleisti laiką. Tad kai norėjome su šeima pavalgyti pietus, buvo gana sunku rasti normalią valgymo vietą prancūzų kvartale, nes visur vien barai 🙂 Tai šiaip ne taip per didelį karštį radome kažką padoresnio su normaliu maistu, ne vien alkoholiniais gėrimais, ir apsilankėme Napoleono name – kavinėje su labai gražia aplinka.

Vakare vaikai visiškai kapituliavo ir atsisakė išeiti iš viešbučio kambario dėl didelio karščio, kuris siekė 38 laipsnius pagal Celsijų, tad mes dviese su Donatu išlėkėme trumpam pasižvalgyti po vakarinį miestą ir Bourbon gatvę, kuri yra pagrindinė Naujojo Orleano pramogų gatvė, kaip Palangoje Basanavičiaus gatvė. Bet tiesą pasakius, Bourbon gatvė dar intensyvesnė, o gyvos džiazo grupės pro atvirus kavinių/barų langus groja taip garsiai, kad einant gatve girdisi tik muzikos makalynė. Miestas gyvas ir laisvas pramogoms.

Naujasis Orleanas yra džiazo virtuozo Luis Amstrongo namai ir gimtinė, tad jo vardu čia pavadintas orouostas bei parkas, prie kurio buvo įsikūręs ir mūsų viešbutis.

FLORIDA – Destin

Nuo Naujojo Orleano iki Destin miestelio važiavome 4 valandas, tačiau kelionė visai neprailgo, nes vietos naujos ir gražios, vietomis važiuoji ilgiausiais tiltais per vandenį (vienas buvo net apie 10 km ilgio) ar pajūrio pakrantėmis. Nors užtrukome tik 4 valandas kelionėje, bet realiai kirtome 4 valstijas: Luizianą, Misisipę, Alabamą bei Floridą. Visose valstijose buvome sustoję ir papietavę bei nusipirkę po magnetuką prisiminimui. Destin miestelio butuke, kurį nuomavomės, buvo 1809 metų žemėlapis, kuriame buvo visai kitos valstijų ribos ir Florida skirstėsi į vakarų bei rytų Floridą. Turbūt tik vėliau Luiziana, Misisipė bei Alabama gavo siaurus išėjimus prie Meksikos įlankos. Butas, kurį išsinuomavome, buvo pasakiškoje vietoje – per gatvę nuo jūros, o kitoje jo pusėje ežeriukas su besiplaukiojančiais vėžliukais.

Ir kaip gi atvykus į Destin, nenueisi į tą patį vandens atrakcijonų parką, kuriame aš dirbau prieš 19 metų!!! Nors visas Destin miestelis, įskaitant ir vandens atrakcijonų parką, buvo nusiaubti Katrina uragano 2005 metais (du metai po to, kai mes lankėmės), tačiau viskas labai gražiai atstatyta, parkas ir kai kurios miestelio parduotuvės (kas dar išlikę atsiminimuose) kaip buvę tada. Jau iš anksto buvau nusipirkusi bilietus į parką, kurio įėjimo kaina tiek vaikui, tiek suaugusiam virš 50 dolerių vienam asmeniui, tačiau tikrai verta, nes parkas didžiulis, veiklos daug ir visa diena neprailgsta. O ir karštis pasidaro ištveriamas prie vandens.

Po įspūdingos dienos Big Kahuna vandens atrakcionų parke, nuvykome į Destin prieplauką atšvęsti mano gimtadienio.

O kitomis dienomis tiesiog mėgavomės saule, jūra, šiluma, ramybe bei poilsiu 🙂

Buvo NUOSTABU!!! Mums labai reikėjo tokio poilsio prie jūros. Taip pat buvo neįtikėtina man dar kartą sugrįžti į tas pačias vietas po tiek metų, pagyventi gražiais atsiminimais, parodyti ir papasakoti šeimai studentiškas istorijas iš aplankytų vietų. Gyvenime dar nesu lankiusis toje pačioje vietoje užsienyje antrą kartą, nes visada atrodydavo, kam grįžti į tą pačią, nors ir labai gražią, vietą, kai dar tiek nematytų šalių, tačiau gal čia jau ir yra tas antros gyvenimo pusės sindromas, kai norisi sugrįžti į senai matytas gražias vietas… BUVO VERTA!

Knygos ir biblioteka

Lietuvoje prie pat namų turėjau nuostabią naujai atidarytą Žirmūnų biblioteką, į kurią nuolat užsukdavau pasiimti naujų gerų knygų. O pati biblioteka buvo nauja, su didžiule skaitymo erdve, kompiuterių salėmis, eksponuojamomis parodomis bei knygų pristatymais ir kitais renginiais. Į Ameriką važiavau su puse lagamino naujų knygų plius dar kolegos atvežė sausio mėnesį, tai lietuviškų knygų skaitymui tikrai pakako iki šiol. Man lietuviškos knygos yra kaip poilsis po visos dienos skaitymų anglų kalba, bet natūraliai žinojau, kad ateis laikas ir jos baigsis ir reiks pradėti skaityti angliškas knygas.

Prasidėjus vaikų vasaros atostogoms, vaikai gavo lankstinukus apsilankyti bibliotekoje ir nepamiršti knygų skaitymo vasarą, tad nusprendėme su vaikais apsilankyti ameriekietiškoje bibliotekoje. Ir nors biblioteka buvo vietinės reikšmės, bet kokio turtingumo ir gražumo! Biblioteka didžiulė, nors iš išorės taip neatrodo, nes pastatas neaukštas, bet platus. Dviejų aukštų pastate didelės salės pilnos knygų suaugusiems ir vaikams, konferencijų kambariai, video ir audio erdvės, poilsio kampeliai, kavinukė, tad atėjęs, gali ten praleisti visą dieną. Kadangi ėjome dėl vaikų, kurie labai pamėgo angliškus komiksus, galvojau, kad aš neimsiu jokios knygos, nes dar turiu porą nepabaigtų lietuviškų knygų prieš grįžtant į Lietuvą liepos mėnesiui ir pasipildant bagažą, tačiau tik pamačiusi Bernardine Evaristo knygą, negalėjau atsispirti. Taip visi tapome šios bibliotekos nariais ir, manau, lankysimės čia nuolat.

Mano atsivežtų lietuviškų knygų kolekcija ir mano komiksų gerbėjas, kuris vaikšto iš paskos ir nuolat nori paskaityti juokelius iš Dog Man grafinės novelės 🙂

Savaitgalis Didžiosiose Smėlio Kopose (Grand Sand Dunes)

Vaikų mokslo metų pabaigos ir ilgo savaitgalio (paskutinis gegužės pirmadienis yra atminimo diena žuvusiems JAV kariams) proga nusprendėme nuvykti į Didžiasias smėlio kopas (Grand Sand Dunes), kurios yra 3,5 val nuo Denverio, bei pernakvoti egzotiškai – palapinių miestelyje (ne kempinge).

Labai laukėme šito savaitgalio tik, deja, nelabai pasisekė su oru, nes buvo labai stiprus uraganinis vėjas (o kalnuose net krito kruša). Atvykę į didžiųjų smėlio kopų regioninį parką, pirmiausia atstovėjome ilg“ą eilę prie smėlio lentų nuomos (apie 40-45 min), o paskui tiek pat dar automobilių eilėje patekti į parką. Kad pasiektum didžiasias kopas, reikia nemažai paeiti ir perbristi kopas supantį upelį, kuriame vandens lygis priklauso nuo metų laiko. Palyginus su baltomis smėlio kopomis, kurias lankėme Naujojoje Meksikoje, šitos yra visiškai kitokios ir tikrai labai aukštos ir didelės. Ir jos yra prie kalnų, tad iš tolumos, kai atvažiuoji į parką matosi didžiulės kopos, o už jų kalnai. Dauguma žmonių čia atvyksta su nuomotomis ar savomis smėlio lentomis ir čiuožinėja nuo kopų. Vaikams patiko, tik tas vėjas buvo toks bjaurus, kad pakėlęs smėlį ir su juo esančius mažus akmenukus, lyg adatomis nusėdavo mūsų kojas, rankas ir veidą. Dėl vėjo nepavyko nueiti ant aukštesnių kopų, bet čiuožinėjimui užteko ir pačių pirmųjų kopų. Būtų tikrai smagu dar kartą ten nuvykti esant geresniam orui ir daugiau pasivaikščioti, užlipti į smėlio kalnų viršūnes, paeiti toliau, kur jau neberastum jokių žmonių. Na o smėlį iš savo akių, ausų ir plaukų plovėme dar kelias dienas 🙂 gaila, kad nuotraukose nesimato stipraus vėjo, bet matėme, kad vėjo gūsis net buvo parvertęs suaugusį žmogų, mums irgi dažnai tekdavo sustoti, užsimerkti ir lukterti, kol gūsis praeis.

Po pasibuvimo smėlio kopose, važiavome papietauti ir ieškoti savo egzotiškos palapinių vietos. Deja, ir čia nusivylėme ir ne tik dėl oro ir stipraus vėjo, kuris neleido nei išsikepti mėsos ant griliaus, nei ramiai pasibūti lauke, bet ir dėl pačios vietos, kurią man rekomendavo kolegė ir į kurią palapinę rezervuoti reikėjo jau prieš mėnesį ir daugiau. Palapinės kaina buvo didesnė nei kambarys viešbutyje ir tikėjomės egzotikos ir palapinės prie smėlio kopų, kur vaikai galėtų palakstyti, tačiau palapinių miestelis buvo tiesiog laukuose, dykynėje, kur nei kokio medelio ar žalumos, a nei smėlio kopų, kurios tik labai tolumoje matėsi. Ir nors pačioje palapinėje buvo pečiukas pasišildyti, naktį atšalo ir buvo labai šalta miegoti, nes kasgi kelsis kas kažkiek laiko naktį vis įmesti kokią malką. Na bet tačiau visgi buvo nuotykis ir vaikai pasimėgavo didžiulu laužu ir zevyru kepimu.

Kitą dieną po nakvynės palapinėje, prieš grįždami namo, sugalvojome dar užsukti į pakeliui reklamuotą roplių muziejų. Dievaži, negalvojau, kad dar tokių vietų gali būti… bet gal Amerikoje nėra gyvūnų apsaugos įstatymų ar minimalių gyvūnų laikymo sąlygų reikalavimo… Roplių muziejus/parkas buvo tiesiog tragiškas: aligatoriai laikomi tvenkinyje su padangomis, įvairūs driežai ir gyvatės laikomi kažkosiose sutrunyjusiose spintose ir akvariumuose bei visa patalpa atrodė kaip koks sovietinis aprūdijęs angaras. Vienintelis vaikus sudominęs dalykas buvo galimybė palaikyti gyvą aligatoriuką ir nusifotografuoti su juo.

Tai toks keistas praėjęs ilgasis savaitgalis buvo. Reiks į kolegų rekomendacijas atsargiau žiūrėti, nes kas jiems atrodo egzotika, mums nelabai…

Amerikos problemos

Po šią savaitę sukrėtusio šaudymo pradinėje mokykloje Teksase, kur žuvo 19 vaikų ir 2 suaugę žmonės, nusprendžiau parašyti apie gilias Amerikos problemas. Žinau, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai supykę, nusivylę ir psichiškai nesveiki žmonės sugalvoja panaudoti ginklą prieš kitus nekaltus žmones, bet tai tokia gili Amerikos problema, kad kol kas niekas jos negali išpręsti. Po šio įvykio Bidenas buvo labai piktas, nes tai buvo daugiausia aukų nusinešęs įvykis mokykloje šiais metais, ir pasakė, kad reikia būtinai kažką daryti ir spręsti šitą problemą, tačiau pažiūrėsime, ar Amerikos kongresui ką nors pavyks priimti šiuo klausimu.

Po tokių įvykių saugumo situacija visose mokyklose labai paaštrėja ir į bet kokį menkniekį mokyklos ir policija labai rimtai reaguoja. Taip nutiko ir mūsų mokykloje vakar, kai turėjo vykti pradinės mokyklos penktokų išleistuvės ir mašinų paradas. Planavome dalyvauti, nes mūsų draugų vaikas kaip tik penktokas ir baigia šitą mokyklą, deja, šventė buvo atšaukta dėl pavojaus už mokyklos ribų. Dažniausiai niekas detalių neskelbia, bet mokykla ir policija labai greit reaguoja. Nieko ir nebuvo rimto, bet kraupu gauti automatinį skambutį iš mokyklos, kad visi vaikai “suvaryti“ į mokyklą, mokykla užrakinta, policija dirba ir tiria situaciją dėl padidėjusių saugumo parametrų už mokyklos ribų, bet jūsų vaikai saugūs… Aisčio klasė buvo išėjusi pasivaikščioti į netoliese esantį parką, tai mokytoja papildomai visiems tėvams parašė laiškus, kad visi saugiai grįžo į mokyklą. Žiauru, ar ne?..

Iš to kilo mintis aprašyti didžiausias mano požiūriu Amerikos problemas. Sutinku, kad kiekviena šalis turi savo individualių problemų, tai neišvengiama, tačiau kaip klausė Bidenas “visose šalyse yra psichikos ligonių, bet kodėl tik mūsų šalyje įvyksta tokie įvykiai ir daugiausia mokyklose“?

Ginklai

Ir aš galiu atsakyti Bidenui kodėl, jei jis nežino (o tikrai žino), nes įsigyti ginklą Amerikoje yra labai paprasta. Aš nežinau visų detalių ir aišku tokie kaip mes negalime nusipirkti ginklo, tačiau bet kuris amerikos pilietis ar turintis žalią kortą asmuo gali laisvai nueiti į parduotuvę ir be problemų nusipirkti didelį šautuvą apsigynimui. Turėti teisę apsiginti ir turėti ginklą yra pamatinė Amerikos konstitucijos dalis, todėl jiems yra sunku pakeisti konstituciją, jei ir labai norėtų. Tačiau didžioji dalis amerikiečių net nesutiktų atsisakyti tokios teisės ir respublikonai vis vetuoja pasiūlymus uždrausti tam tikro kalibro ar tam tikrai žmonių grupei ginklus, nes pagrindinis jų motyvas yra, kad ne ginklas kaltas, o žmogus. Ir aš čia kalbu apie didelius ginklus, kuriuos žmonės gali lengvai nusipirkti parduotuvėse ir turėti pas save namie. Tuo tarpu pistoletą gali įsigyti ne kiekvienas ir juos turintys turi eiti nuolatinius patikrinimus, o logika tokia, kad pistoletą galima nešiotis visada ir užsikišti už drabužių ar įsidėti į rankinę, o didelio šautuvo nepasislėpsi, todėl didesni reikalavimai yra pistoletui nei dideliam šautuvui.

Po Teksaso įvykių daug diskutavom darbe su kolegomis, klausiau kolegių, turinčių vaikus, kaip jos išgyvena, tai sakė sunku, neina priprasti ir jos nuolat bijo, tačiau kai paklausi, ar sutiktų, kad būtų uždrausti ginklai didžiąjai žmonių grupei, tai ne. Mano kolegė yra nuomonės, kad ji/jos šeima turi turėti teisę į ginklą namie (aišku, saugiai užrakintą) ir jos pasiūlymas yra, kad reikia mokytojus aprūpinti ginklais mokyklose arba, kad būtų nuolatinė ginkluota apsauga ar policija kiekvienoje mokykloje. Kitas argumentas yra lyginti situaciją su narkotikais, kolegė sako, jei uždrausime narkotikus (o žolė, beje, Kolorade legali), tai žmonės jų vis tiek susiras ir nusipirks nelegaliai, tai su ginklais tas pats – jei uždrausi juos laisvai nusipirkti, amerikiečiai suras būdų įsigyti juodojoje rinkoje, nes jie jau nuo mažens pripratę, kad tėvai turi ginklus ir galimybę apsiginti. Bet atrodo, juk su narkotikais tu tik sau bloga darai, nebent, aišku, platini, o su ginklais gali sužeisti kitus. Keista, ar ne? Ir atrodo, nesuvokiama, bet mano vadovė davė pavyzdį, kad jie, kaip amerikiečiai, nesuvokia, kaip Rusija gali imti ir užpulti laisvą šalį kaip Ukraina ir taip viską niokoti. Mums irgi sunku suvokti, tik kad mes nuo mažens žinome Rusijos grėsmę, o jie žino ginklų grėsmę.

Sveikatos sistema ir motinystės atostogos

Sveikatos sistema amerikoje irgi viena iš problemų. Čia sveikatos sistema nėra nemokama ir viskas priklauso nuo tavo turimo draudimo. Jei neturėsi gero draudimo ir susirgsi rimtomis ligomis, laukia daug išlaidų, o jei neturi, kreditų ir įsiskolinimų. Taip pat gali tapti ir benamiu.

Kitas moterų skaudulys yra motinystės atostogos, kurios yra labai trumpos – apie 4 mėnesius priklausomai nuo darbdavio ir tada suki galvą kur palikti kūdikį (su seneliais, auklėmis ar vesti į dienos priežiūros įstaigas) ar nebedirbti ir prižiūrėti vaikus. Pas mus darbe moterys, turinčios geras pajamas, grįžta į darbus ir veda vaikus į dienos priežiūros įstaigas, o kitos, kurios gaudavo mažesnes pajamas, tiesiog prižiūri vaikus, o kai vaikai paauga užsiima kokia individualia veikla ir labai daug padeda mokyklų veiklose ar kitose įstaigose kaip savanorės. Prieš kelias savaites mokykloje buvo karnavalas, tai labai įprasta, kad mamos (ir dirbančios, ir ne) suburia komitetus ir labai daug prisideda prie švenčių organizavimo, rėmėjų ieškojimo ir t.t.

Teko girdėti, kad daugelis žmonių sveikatos sistemą ir motinystės atostogas įvardina, kaip amerikos problemą, kurią lyg ir bando pagerinti, bet nieko nepadaro.

Nutukimas

Kita problema – nutukimas. Nors Kolorade dar nėra taip blogai, kaip kitose valstijose, bet vis tenka pastebėti. Kai buvome vaikų muziejuje, kol vaikai lakstė ir žaidė, aš stebėjau žmones, tai negalėjau patikėti kiek vaikų tėvų yra nutukusių ir netvarkingų. Toks jausmas, kad jie valgė namie ant sofos ir kaip buvo apsirengę, taip atsistojo ir išėjo iš namų. Sako, kad daugelis amerikiečių neskiria naminių ar išeiginių drabužių bei po namus vaikšto su batais, dėl to patys namai dažniausiai nešvarūs ir netvarkingi, aišku ne visų.

Kartais net baisu žiūrėti į labai nutukusius žmones Amerikoje ir toks jausmas, kad jie visai apie savo sveikatą negalvoja ir neturi jokios valios atsispirti nesveikam maistui ir gėrimams.