Kitokia muziejų patirtis

Po Šv. Velykų pagaliau nuėjau į “Immersive“ muziejų. Dievaži net nežinau, kaip tiksliai jį išversti, bet tai visai kitokia muziejų patirtis, kurių dar neteko matyti Lietuvoje (bet gal ką praleidau?). Šių muziejų esmė yra ta, kad dailininko paveikslai yra ne sukabinti ant sienų, o pats muziejus yra paverstas interaktyvia sale, kurioje per projektorius rodomi ir nuolat keičiasi dailininko paveikslai ir pasakojama jų istorija. Nueiti į tokį muziejų užsimaniau po serialo “Emili iš Paryčiaus“, kai Emili, Camille ir gražusis Gabriel sėdėjo tokio tipo muziejuje ant grindų ir grožėjosi beplaukiančiais ant sienų ir grindų interaktyviais vaizdais. Aišku, kaip tyčia, pakalbėjus/paieškojus apie tokius muziejus, mano išmaniosios technologijos pradėjo siųlyti Denveryje esančias parodas.

Šiuo metu Denveryje yra du pasirodymai: Van Gogh bei Frida Kahlo. Nuėjau į pastarąjį, nes apie Fridos gyvenimą, jos asmenybę bei sunkią dalią ir jos meilės peripetijas esu labai daug skaičiusi, tačiau jos paveikslų nesu daug mačiusi, išskyrus tuos, kur ji tapė pati save. Atėjusi į muziejų nustebau, kad čia tik dvi didelės salės, tikėjausi, kad plaukiosiu po sales su interaktyviais paveikslais, o pasirodo ateini, atsisėdi ant suoliuko ar atsisėdi/atsiguli ant žemės ir stebi plaukiojančių ant sienos paveikslų istoriją sujungtą su gražia muzika. Vaikščioti nelabai yra esmės, nes ant visų sienų rodo tą patį vaizdą, tai tiesiog atsisėdi ir stebi. Iš tikrųjų tai labai nuostabi meditacija ir įsikūnijimas į dailininko kūrybą. Graži muzika bei skirtingos paveikslų spalvos tiesiog užburia ir tu praleidi nuostabias 60 minučių.

Vaikai

Praėjo visi penki mėnesiai kai mes atvykome į JAV. Nuo to laiko įdomiausia stebėti vaikų progresą anglų kalboje. Didžiausias lūžis įvyko gal prieš mėnesį, kai abi vaikų mokytojos pradėjo džiaugtis, kad vaikai pagaliau pradėjo šnekėtis su draugais ir pasisakyti pamokose. Iki tol jie buvo tik stebėtojai/klausytojai ir nors ir žaisdavo su vaikais, bet sunku buvo išreikšti savo mintis, prisijungti prie bendraklasių pokalbiuose. Lapkritis ir gruodis buvo trumpi mėnesiai su Padėkos ir Kalėdų atostogomis, todėl didžiausias progresas pasijautė po sausio ir vasario mėnesių. Aistis net pradėjo staiga kalbėtis su mūsų vienos lietuvės vyru užsieniečiu angliškai, nors jis šiek tiek supranta ir lietuviškai. Kadangi mūsų visos atsivežtos vaikiškos lietuviškos knygos jau perskaitytos, vaikai pradėjo imti knygas iš mokyklos bibliotekos ir jas skaityti. Aistis skaito komiksus, o Goda labai populiarią mergaitės dienoraščių knygų seriją. Skaito labiau susidomėję nei lietuviškas knygas, tik nesuprantu, ar jie tikrai viską supranta (nes neleidžia kištis į jų skaitymą), bet bent jau esmę bando atpasakoti. Aistis jau vakar prasitarė, kad norėtų į mokyklą vykti mokykliniu autobusu, nes turbūt jau jaučiasi konfortabiliai, kad susikalbės su draugais.

Goda susidraugavo su keturiomis klasės mergaitėmis ir jau atšventė dviejų iš jų 10-tuosius gimtadienius. Kaip tik šį šeštadienį buvo antras iš jų gimtadienis su nakvyne namuose (sleepover). JAV labai populiarios nakvynės pas draugus/drauges. Ir aš suprantu kodėl, nes dauguma gyvena nuosavuose namuose, kuriuose yra dideli rūsiai įrengti vaikams žaisti. Rūsiai būna padengti kilimine danga, su televizoriumi ir įvairiais žaidimais. Ir tėvams žymiai mažiau vargo – įleidi vaikus į rūsį ir ramu, gali jie ten dūkti kiek nori 🙂 kai parsivežiau Godą sekmadienio rytą iš gimtadienio ir pamačiau kaip nuostabiai buvo įrengtas rūsys su rožinėmis papuoštomis palapinėmis kiekvienai mergaitei atskirai miegoti, pasigailėjau, kad nenufotografavau.

Praėjusį ketvirtadienį įvyko pirmas pasirodymas mokykloje. Dalyvavo visos ketvirtos klasės, įskaitant Godos. Tai buvo muzikos mokytojo surežisuotas muzikinis ketvirtokų pasirodymas “Go West“ (Eime į Vakarus), kuriame vaikai dainavo, deklamavo ir vaidino istoriją, kaip amerikiečiai sugalvojo persikelti į vakarus ieškodami geresnių žemių ir Kolorado valstijoje atrado daug anglies ir aukso, taip, aišku, pritraukdami dar daugiau žmonių persikraustyti į šias vietoves. Salė buvo pilna tėvų, senelių, brolių ir seserų, nes tai buvo pirmas toks didelis pasirodymas po Covid, kad muzikos mokytojas negalėjo atsigėrėti, jog jiems pavyko įgyvendinti pasirodymą. Salė palaikė vaikus gausiais plojimais ir švilpimais.

O dar šią savaitę prižiūrime lietuvių, kurie išvyko atostogauti, katiną Pepę. Vaikams, ypač Godai, buvo daug džiaugsmo belaukiant, kada ateis ta savaitė, kai reiks prižiūrėti, tačiau šis katinas su savo charakteriu, norintis būti vienas ir į žaidimus nelabai įsitraukiantis. Vaikams teko kelias dienas kentėti, kad bent pavyktų prisijaukinti ir paglostyti, nes šiaip išsigandęs, jis tiesiog slepiasi po lova ir nori ramybės. Nelabai katinas mėgėjas vaikų, jį gąsdina vaikų judrumas, tad labiausiai susidraugavo su Donatu 🙂 Deja, katinai yra katinai, nepaniurkysi jų kaip šuniukų.

Darbai

Vis galvojau, kad nelabai yra ką rašyti apie mano darbą, nes darbo pobūdis yra lygiai toks pat, ką aš dariau ir Lietuvoje, tik didesne apimtimi ir turint daugiau žmogiškųjų resursų projektui. Tad nelabai jaučiu skirtumo ar dirbčiau JAV, ar LT, bet vis karts nuo karto artimieji/draugai paklausia apie darbą, o ir geriau pagalvojus, jei ir nėra skirtumų dėl darbo pobūdžio, jų tikrai yra dėl kolegų, aplinkos, sąlygų ir kitko 🙂

Be darbo pobūdžio panašumų, dar vienas panašumas yra ofisas. Man Denverio ofisas įrengtas labai panašiu WU stiliumi kaip ir Vilniaus, aišku yra skirtumų, bet pagrindinis tai vaizdas už lango, kuris tiesiog užburia, – kalnai! Vien dėl vaizdo iš dešimto aukšto verta eiti į ofisą!

Kolegos – kadangi ir Vilniuje turime įvairių tautybių darbuotojų, tai darbuotojų įvairovė manęs nestebina. Aišku, Denverio ofise daugiau amerikiečių, bet jų kilmė gali būti įvairi. Labiausiai įstrigęs skirtumas, kai pirmą kartą nuskridau ir susitikau savo kolegas, yra tai, kad ne amerikiečiai (turime komandoje Filipinietį ir Taivanietę) mane pasitiko apsikabindami, o amerikiečiai tik plačiai šypsodamiesi 🙂 tas jaučiasi ir toliau dirbant, kad su ne amerikiečiais santykiai šiltesni. Tačiau smagu, kad dauguma iš mūsų skyriaus ateina į ofisą, nors šiaip ofisas vis dar po kovido tuščias ir dauguma toliau gyvenančių net nenori grįžti ir nelaukia dienos, kai paskelbs, kad privaloma grįžti į ofisą (kas greičiausiai nebus penkios dienos per savaitę). Buvimas ofise duoda žavesio ir galimybę pažinti žmones, gyvai pašnekėti ir padiskutuoti. Tuo pačiu kartu išeiname papietauti bent kartą per mėnesį. Žmonių yra įvairių, todėl sunku nubrėžti kažkokius stereotipus. Kaip ir pavyzdžiui, nuo pat pradžių dirbant WU su amerikiečiais buvau susidariusi įspūdį, kad visi amerikiečiai vadovai yra labai malonūs, taktiški, visada pagiriantys lietuvišką kruopštumą ir priešingybė vokiškam/austriškam, kurį teko patirti WU, tiesmukiškumui, tačiau dabartinė mano amerikietė vadovė yra priešingybė mano susidaryto amerikietiško įspūdžio 🙂 nors šiuo metu ji tikrai stengiasi ir nebeišsprūsta netaktiški pasakymai, tai nelabai suprantu, ar ji susiprato WU darbo stiliuje, ar keičia taktiką. Na bet važiuodama į JAV labai gerai žinojau pas ką važiuoju, kokia bus mano vadovė ir kolegos. Aišku, kol kas geresnių kaip Vilniuje kolegų turbūt nerasiu ir čia kalbu apie paskutinius savo kolegas Lietuvoje, su kuriais labai stipriai suėjo auros, supratimas ir palaikymas vieni kitų.

Atostogos – kažkas manęs paklausė, o kaip atostogos amerikoje – gal dėlto, kad yra įspūdis, kad amerikiečiai tik dirba ir neatostogauja? Ir tikrai paprastesniuose darbuose ar pradžioje įsidarbinus, kai kurie darbdaviai pirmus metus neduoda jokių atostogų, o antrus savaitę ar dvi. Čia nėra kaip Europoje, kad įstatymai tau užtikrina reikiamą dienų skaičių per metus pailsėti, oi ne!!! Čia viskas priklauso nuo darbdavio, kiek duoda arba kiek susitari. Kalbėjau kartą su savo pussesere, kuri jau apie 20 metų gyvena JAV ir yra pakeitusi nemažai darbų, specialiai užklausiau jos, kiek ji turi atostogų ir išgirdau atsakymą, kad ji dažniausiai eidama interviu derasi dėl atlyginimo ir atostogų skaičiaus. Tai kuo tu vertingesnis darbuotojas, tuo daugiau gali prašyti atostogų, bet kartu bijai ir perspausti, kaip ir su atlyginimu, jei paprašysi per daug, darbdavys gal pasirinks kitą kandidatą. Ji išsiprašė trijų savaičių per metus. Taigi turėdami 20 darbo dienų plius atostogos už stažą priklausomai nuo darbdavio bei mamadieniai kas mėnesį – tokia gėrovė nesuprantama ne tik amerikiečiui, bet ir mano kolegoms Dubline 😀 o bet tačiau WU Denverio darbuotojai gali eiti kiek nori atostogų!!!! Teoriškai 🙂 praktiškai labai priklauso nuo vadovo ir darbų. Mano vadovė man pareiškė, kad jai normalus atostogų skaičius yra 25 dienos per metus (kas man ir būdavo LT pridėjus WU stažą, bet be mamadienių), tačiau pažiūrėsim, kaip realiai gausis, nes jos pagrindinė sąlyga, kad darbai būtų padaryti prieš išeinant atostogauti. Viskas yra suprantama ir logiška, tik man nepatinka mintis, kad galbūt vienas darbuotojas panaudoja daugiau, o kitas mažiau atostogų dienų ir šituo atžvilgiu, atrodo nelygybė. Taip pat labai pasistebi vadovų elgesys, kai jie atrodo dažnai eina atostogų, bet vis tiek nuolat tikrina paštą, atsakinėja, prisijungia prie skambučių, nors teoriškai yra atostogose. Toks jausmas, kad mes Europoje, jei jau einame atostogų, tai einame iš širdies, tikrai atsijungti nuo darbo ir pailsėti, o čia kitaip. Tokios sąlygos, kai darbdavys teoriškai suteikia neribotą atostogų dienų skaičių labai plinta tarp didelių įmonių kaip papildoma motyvacija darbuotojams, tačiau iš personalo skyriaus bendradarbės girdėjau, kad ne visai tai tikroji priežastis. Tikroji yra nereikėjimas kaupti ir išmokėti atostoginių išėjus darbuotojui iš darbo. Gudru, ar ne? Plius teoriškai gražiai skamba turėti kiek nori atostogų, bet praktiškai tai vis tiek labai ribota. Deja, yra ir tokių WU atvejų, kad kai darbuotojas yra atleidžiamas, viena iš priežasčių įvardijama, kad labai daug atostogų prašydavo… Tuo tarpu kitos įmonės, kaip minėjau, labai skurdžiai duoda atostogų. Gal dėlto labai įprasta, kad negaudami normaliai pailsėti, amerikiečiai darbe yra labai tingūs. Ne iš vieno esu girdėjusi apie prastą amerikiečių darbo kokybę, aišku, ne visų. Labiausiai patikęs apibūdinimas buvo, kad amerikiečiai kaip futbolininkai žaidžia, tik be kamuolio 😀

Sveikatos draudimas – bene pats kebliausias dalykas amerikoje yra suprasti ir išsirinkti gerą ir sau tinkamą sveikatos draudimą. Bet koks geriausias draudimas vis tiek nepadengs 100% išlaidų, pradžioje vis tiek turėsi mokėti iš savo kišenės kurį laiką, kol pasiekti tam tikrą limitą, o paskui tau apmokės kažkokį procentą pagal pasirinktą draudimą. Tuo pačiu esi skatinamas kaupti į papildomą sveikatos sąskaitą, kad turėtum joje pinigų nutikus nelaimei ir galėtum padengti tą dalį, kurios nepadengia draudimas. Turbūt visi esame girdėję, kad be sveikatos draudimo, žmogus gali ir numirti nesulaukęs tinkamos daktarų pagalbos arba tapti benamiu, jei prasiskolino už gydymą. Aišku, ta situacija po Obamos valdymo (Obamacare programos) šiek tiek pasikeitė. Mes vis dar stengiamės išvengti daktarų, tfu tfu, kad kol kas ir nereikia, bet pašiurpsta oda, kai paklausai istorijų apie daktarų vizitų bei tyrimų kainas…

Tai tiek apie mano darbus, klauskit, jei praleidau kokią įdomią temą, tikiu, kad jų yra, tik šiuo metu daugiau nesugalvoju 🙂 Šiaip mums visiems persikėlusiems iš WU kitų ofisų į Denverį yra lengva, tačiau kiek paklausau savo kolegų antrų pusių apie jų patirtis susirasti darbą, tai tikrai būna labai sunku, pirmiausia dėl ilgo laukimo darbo leidimo, tada dėl ilgų paieškų nors šiek tiek kvalifikuotesnio darbo, nes kas gi amerikiečiams Lietuva ir darbo patirtis joje…

Atostogos Naujosios Meksikos (New Mexico) Valstijoje

Praėjusią savaitę (kovo 14-20 dienomis) vaikams buvo pavasario atostogos, kurios sutapo su vyro gimtadieniu ir proga pakeliauti bei patyrinėti kitas amerikos valstijas. Naująją Meksiką pasirinkom paskutinę akimirką dėl būtinybės sutvarkyti vyro darbo leidimo formalumus pasikeitus įstatymams. Dėl didelio biurokratinio aparato ir nelogiškumų, lengviausias būdas tą padaryti buvo kirsti JAV sieną, tad nusprendėme leistis per Kolorado ir Naujosios Meksikos valstijas pietų link iki pat El Paso miesto, kurio dalis priklauso JAV, o kita dalis Ciudad Juarez – Meksikai. Užduotį įgyvendinom, nors vyrui teko iškentėti visas tris valandas amerikietiškos biurokratijos lėtumą bei nesusigaudymą. Tačiau ta pačia proga buvo galimybė pravažiuoti ir pamatyti ispaniškąją valstiją ir jos įdomiausias vietas.

Anksčiau skaičiuodavom, kiek Europos ar pasaulio šalių aplankėm (žymėdavom mūsų žemėlapyje ir rinkdavom magnetukus), šių kelių metų tikslas aplankyti kuo daugiau JAV valstijų ir sugrįžti į tas, kuriose buvau studijų laikais. Kai supranti, kad JAV turi 50 valstijų, kuriose daugybė lankytinų objektų, tai pasidaro aiškiau, kad paprastam amerikiečiui jau šis tas, jei jis būna aplankęs bent pusę iš jų, ir kad ko jiems važiuoti į kitas valstybes, kai tiek visko lankytino savo pačių šalyje. Nors… visgi Europa kitokia ir man vis dar mielesnė. Amerikoje žavi nuostabūs gamtos kūriniai, nors šį kartą nustebino ir Naujosios Meksikos miestai, nes jie… ispaniški 🙂

Naujosios Meksikos Valstija (New Mexico State)

Pasirodo, kad Naujosios Meksikos valstijos pavadinimas kilęs visai nenusikopijuojant Meksikos kaip valstybės pavadinimo. Ispanijos tyrinėtojai ir naujakuriai atvyko į šias teritorijas XVI amžiuje ir pavadino ją Nuevo México Meksikos actekų slėnio vardu. Tai įvyko 250 metų anksčiau nei buvo įkurta dabartinė Meksikos valstybė. Po Meksikos nepriklausomybės 1821 m. ši teritorija tapo autonominiu Meksikos regionu, nors jam vis labiau grėsė centralizuota Meksikos vyriausybės politika, kurios kulminacija buvo 1837 m. sukilimas. Tuo pat metu regionas tapo vis labiau ekonomiškai priklausomas nuo JAV. Pasibaigus Meksikos ir Amerikos karui 1848 m., JAV aneksavo Naująją Meksiką kaip dalį savo plėtros į vakarus. 1912 m. sausio 6 d. Naujoji Meksika buvo priimta į JAV Sąjungą kaip 47-oji valstija.

Naujosios Meksikos valstija yra 5-a pagal teritoriją (dydžio kaip Lenkija), bet tik 36-a pagal gyventojų skaičių. Ji priskiriama kalnų valstijoms, kaip ir Kolorado. Kas įdomiausia, aš taip tikėjausi didesnės šilumos ar net karščio važiuojant į pietus, bet, deja, jo neradau ir mano suknelės, kurias vežiausi, liko gulėti lagamine, nes tik paskui grįžusi iš kelionės paskaičiau, kad Santa Fe – New Mexico sostinė pagal aukštį virš jūros lygio yra net aukščiau nei Denveris (2.194 m palyginus su viena mylia Denveryje, apie 1,6 km).

New Mexico sostinė Santa Fe yra aukščiausiai esanti sostinė visoje JAV, o didžiausias miestas – Albuquerque. Tolstant nuo didžiųjų miestų, buvo įdomu patirti važiavimą ne penkių, o tik dviejų juostų autostrada, kai kartais aplink nematyti jokios mašinos.

Per kelionę nuvažiavome apie 1.500 kilometrų ir, deja, tenka pripažinti, kad reikia priprasti nuolat sėdėti mašinoje, bet džiugu, kad vaikai ištvėrė. Nuo Denverio leidomės žemyn į pietus pro Colorado Springs ir sustojome Santa Fe, Albuquerque, Las Cruces, ir El Paso ir tada atgal padarydami lanką pro Baltasias smėlio kopas. Apturėjome keturias nakvynes Santa Fe, Albuquerque, Las Cruces ir vėl Santa Fe griždami atgal. Kuo mažesnis miestelis, kaip Las Cruces, ir ne savaitgalio diena, tada galima rasti motelių ir už 50-60 dolerių už naktį už kambarį šeimai, bet savaitgalį kainos šokteli dvigubai-trigubai. Paskutinę naktį Santa Fe turėjome pačią brangiausią, bet pasirodė ir pačią prasčiausią viešbučio prasme, tai labai nustebino ir teko susidurti su realybe, kad kainos savaitgalį labai užkyla. Bet šį kartą labiau likome patenkinti pusryčiais viešbučiuose, nei tai buvome patyrę anksčiau Glenwood Springs ar kitur.

Santa Fe

Santa Fe yra pati aukščiausia ir seniausia JAV sostinė, įkurta dar 1610 metais. Mieste vyrauja ispaniškas stilius ir tiesiog gera pasivaikščioti po senamiestį su Katedra ir kitomis mažesnėmis bažnyčiomis, žemais moliniais namais, jaukiais turgeliais ar šiaip prekeiviais gatvėse, kur galima rasti stilingų indų, papuošalų, paveikslų. Taip pat Santa Fe labai daug meno galerijų senamiestyje ir dar yra atskiras rajonėlis, toks kaip Vilniaus Užupis, Canyon Road, kuriame pilna meno dirbinių ir meno galerijų. Kainos galerijose, aišku, kosminės.

Vienas iš daugelio lankytinų Santa Fe objektų yra muziejų kalva, kurioje yra keli valstybiniai ir keli privatūs muziejai bei botanikos sodas. Deja, nebuvome sužavėti nei muziejais, nei botanikos sodu. Nuėjome į Indėnų meno muziejų, tikėdamiesi sužinoti daugiau apie Indėnus ir jų ankstyvąjį meną, tačiau radome labiau šiuolaikinį meną. O botanikos sodas pasirodė labai skurdus ir išdžiuvęs.

Albuquerque

Albuquerque yra didžiausias New Mexico miestas. Stilius labai panašus į Santa Fe, moliniai pastatai, bažnytėlės, daugybė įvairių aikščių (Plaza). Kaip ir Santa Fe daug turistų bei vietinių meksikietiškos kilmės gyventojų.

Albuquerque užsukome ir į serialo “The Breaking Bad“ parduotuvę. Vykdomos ekskursijos serialo takais. Aš po pirmos serijos, negalėjau jo žiūrėti, bet daugumai, kurie matė šitą serialą ir jo atšaką “Better call Saul“, įskaitant ir mano vyrą, turbūt patiktų Albuquerque ir jame esanti parduotuvė su visokiais serialų herojų niekučiais.

Baltosios smėlio kopos (netoli Las Cruces)

Las Cruces ir El Paso buvo tik tarpinės mūsų stotelės, apie kurias nelabai daug turiu ką papasakoti, tačiau šalia Las Cruces yra nuostabios balto smėlio kopos, į kurias žūtbūt reikėjo užsukti. Šios balto smėlio kopos yra sudarytos iš gipso kristalų, susidariusių išdžiuvus senovinei jūrai. Gaila, kad turėjome nedaug laiko ir nebuvo laiko pačiuožinėti nuo kopų su išsinuomotomis snieglentėmis, kaip kiti darė (šią pramogą reiks išbandyti arčiau Denverio esančiose smėlio kopose), bet jos buvo išskirtinės savo baltumu. Vaikams buvo laisvės!

Denverio Akvariumas

Šį savaitgalį su vaikais aplankėme Denverio akvariumą. Aišku, vaikams įdomiausia buvo, ar bus ryklių. Buvo keletas nedidelių ryklių, bet įdomiausia buvo baseinas su rajomis ir galimybe jas paliesti 🙂 Akvariumo įvairovė plati – daug įvairių mažų ir didelių žuvų rūšių, medūzų ir jūrų arkliukų kolonijų, vėžliukų, nuostabių koralų, rykliukų, žaisminga ūdra ir net tigras 🙂 įspūdį paliko, kad dauguma akvariumų įkurta kaip natūralioje aplinkoje tarp uolų. Bevaikščiodama lyginau jį su akvariumu matytu Vienoje, ten įspūdį buvo palikęs japoniškas vorinis krabas, kuris gali užaugti mažo automobilio dydžio bei įspūdingos medūzos. Šičia tokių nebuvo, bet padaryta natūrali aplinka ir rajų baseinas buvo išskirtiniai.

Pirmasis jubiliejus, savaitgaliai olose ir karštų versmių baseinuose

Senai jau berašiau, nes tikrai sunku buvo ir vis dar yra dėl Ukrainoje prasidėjusio karo. Nors atrodo esame toli ir gal saugūs, bet nerimas ir liūdesys toks pat kaip ir Europoje beskaitant žinias, beklausant draugų ir kolegų Lietuvoje nuotaikų, bežiūrint lietuviškas laidas. Viską stebim akylai ir tikimės, kad šitas baisus košmaras kuo greičiau pasibaigs. Viena tik džiugu, kad žmonių palaikymas Ukrainai įvairiose šalyse yra begalinis, bet tuo pačiu liūdina politinis neryžtas bei per didelė Europos ekonominė priklausomybė nuo Rusijos. Nors darbe jaučiu, kad daugumai vietinių tai tik tolimas ir nelabai suprantamas karo atgarsis, labai nustebino, kad mūsų mokykla paskelbė akciją ir renkamų vaistų ir kitų reikalingų daiktų sąrašą, kurį galima atnešti ir taip paremti Ukrainos žmones. Tas begalinis nerimas ir liūdesys niekur nedings kol Ukraina nelaimės, bet nusprendžiau toliau tęsti savo dienoraštį ir užfiksuoti visas akimirkas, kad išliktų ateičiai.

Kelios dienos iki Ukrainos karo, atšventėme pirmąjį mūsų šeimos gimtadienį ir jubiliejų Amerikoje. Negaliu patikėti, kad vasario 20 dieną Godai sukako 10 metų! Tuo pačiu atėjo ir suvokimas, kad po 8 metų Goda jau bus pilnametė ir pabaigs mokyklą. Ta proga išvažiavome į pirmąjį ilgąjį savaitgalį (kaip tik vaikams buvo laisvos 21 ir 22 dienos) į Glenwood Springs, 3 val kelio kalnų link nuo Denverio. Jau senai norėjau aplankyti šį miestą dėl kelių įdomių objektų – olų bei didžiausio karštų versmių baseino. Pats miestelis irgi palyginus gražus, su gražiai sutvarkyta pakrante palei Kolorado upę bei jaukiomis gatvelėmis. Mieste veikia nuotykių parkas, kuriame yra daug vasarinių pramogų, o žiemą, kaip ir visus metus, galima aplankyti olas bei pasivažinėti vasaros rogutėmis nuo kalnų. Olas pasiekėme keldamiesi gondolomis į kalnus. Šios dvi lankytinos olos esančios Glenwood Springs miestelyje yra aukščiausios visame Kolorade. Jas atrado Peter Prebble. Buvo smagu palandžioti po olas, paklausyti gido pasakojimo ir pamatyti įspūdingų stalaktitų ir stalagmitų vaizdų. Po dienos nuotykių olose, mėgavomės didžiausiu karštų versmių baseinu lauke žiemą su vaizdu į kalnus.

Taip jau sutapo, kad po savaitės vykome į Colorado Springs ir vėl lankėmės oloje. Bet šį kartą Cave of Winds (Vėjų ola) buvo dar įspūdingesnė! Nesvarbu, kad ji nebuvo tokiame pat aukštyje kaip olos Glenwood Springs (gal 1 pėda žemesnė – dėl to labai apgailestavo mūsų gidas), bet pati ola ir turas buvo įdomesnis dėl nuostabaus jauno ir linksmo gido, ilgesnės (valandos) trukmės turo su tiesioginiu landžiojimo ir ėjimu kaip ančiukas siaurais olos takais. Taip pat šalia olos buvo ir kitokių pramogų, kaip laipiojimai šalia uolų, zip line bei laisvas kritimas į tarpeklį. Aš vis dar neatsistebiu kiek nuostabių lankytinų objektų yra aplink Colorado Springs, tai tikrai pirma lankytina vieta atvykus pas mus į svečius 😉

Su Vasario 16-ąja!

Gyvenant užsienyje man labai svarbu turėti tautiečių bendruomenę, su kuriais galėtum paminėti lietuviškas šventes. Kol kas dar neteko dalyvauti oficialios Kolorado lietuvių bendruomenės renginiuose (nors nelabai jų daug ir yra, pvz vasario 16-ai nieko neorganizuojama, tik kovo 11-ai), bet mes susikūrėme savo mažą 4 šeimų bendruomenę. Ir tai yra nuostabu, nes bet kokios šventės proga galime susiburti ir paminėti ją lietuviškai. Kartu atšventėme Kūčias ir Kalėdas, tad šį savaitgalį susibūrėme ir paminėjome vasario 16-ąją su cepelinų gaminimu!

Valentino diena

Žinokit, negaliu neparašyti apie Valentino dieną, nors ir kaip atrodytų keista! Kas įdomiausia, čia ji ypatinga. Vaikai mokyklose nešvenčia Kalėdų, Velykų, nes Amerikoje nėra vieno tikėjimo, yra tik Dievas (God bless America), bet jis gali būti bet koks. Bet va Valentino Diena – švenčiama kaip didelė šventė mokykloje!!!

Vaikams teko pasigaminti savo Valentino dėžutes, į kurias kiti klasiokai dės atvirukus, saldainius ar kitokias smulkmenas, kaip pieštukus, trintukus ir t.t. Abu mano vaikai pasidarė savo dėžutes, Aistis prirašė 20 Valentino atvirukų sveikinimų, o Goda prisipirko saldainių 🙂 tai žodžiu, ryt Amerikoje didelė šventė. Parduotuvės lužta nuo raudonos spalvos, Valentino atvirukų, balionų, gėlių puokščių, saldainių dėžučių ir kitko.

Su Valentino diena, brangieji! Daug meilės ir širdučių!

Mašinų monstrų varžybos (Monster Jam)

Šiandien turėjome dar vieną progą pamatyti unikalią amerikietišką pramogą – mašinų monstrų varžybas (Monster Jam). Kaip viena draugė sakė, gerai, kad gyvename centrinėje Amerikoje ir galime pamatyti unikalių pramogų. Ar renginys patiko? Šiek tiek. Ar kartosime? Greičiausiai ne. Bet užsidėti pliusą bei pamatyti nors kartą gyvenime buvo įdomu. Čia kaip nors kartą gyvenime reikia pamatyti Formulę-1 (prieš 14 metų teko matyti Vokietijoje) ir pajusti tą beprotišką formulės mašinų kauksmą (nors girdėjau, kad dabar patobulėjo ir jau nebėra tokio garso). Tai čia panašiai. Mašinų monstrų variklis taip kaukia, kad be ausinių ar ausų kaištukų sunku žiūrėti, o dar tas bjaurus kuro kvapas, kurį jos išskleidžia garsiai gazuodamos, gadina visą žiūrėjimo malonumą 🙂

Renginys buvo iš trijų dalių – dviejų dalių mašinų monstrų varžybos, kur jos rodė visokius triukus, greitai sukdavosi, bandydavo atsistoti ir važiuoti ant dviejų ratų, o vienai pavyko net persiversti! Tačiau kai kartojo antrą kartą apsivertimas nepavyko ir mašina apvirto ant stogo, tad atskubėjo traktoriai padėti atversti atgal. Šitai mašinai teko daugiausia nuostolių dėl apsivertimo ant stogo, bet užtat garantavo pirmą vietą! Varžybose dalyvavo apie 8 mašinas, iš kurių vieną vairavo mergina. Visos jos buvo įdomiai pasipuošusios, karkasai išskirtiniai, kaip pvz ryklio.

Trečia dalis bent jau mums buvo net įdomesnė – motociklų šou. Motociklininkai darė neįtikėtinus triukus – pašokdavo nuo rampos ir ore apsisukdavo, apsiverstavo, pakeldavo kojas ir stebino įvairiais mandrumais.

Renginyje ypatingai daug buvo žmonių su vaikais! Gal dėlto, kad dienos metas buvo, bet vaikams matėsi labai įdomu ir visi vaikai buvo su didelėmis ausinėmis, kiti tokiomis ausinėmis-padangomis. Mano tiesioginė vadovė (kuri ir suorganizavo mums bilietus labai netikėtai) džiaugėsi, kad galėsime pamatyti tokį autentišką renginį, kuriame renkasi daug “rednecks“ (mūsų žargonu vadinamų “kaimiečių“). Buvo juokinga tai išgirsti iš jos, nes aš iš serialo Ozark žinau, kad “redneck“ geriau nevadinti žmonių, bet ji sako, aš iš tokio krašto ir užaugusi tarp rednecks, tai nieko tokio 🙂 tai va, Linut, dabar aš supratau iš kur tas mūsų Kim būdas 🙂

Tai tiek tokių pramogų. Bėgu žiūrėti Super Bowl (amerikietiško futbolo finalo), bo visi kolegos žiūrės ir reikės žinoti kontekstą apie ką jie kalba ir diskutuoja ryt 🙂 Tik šįkart ne gyvai, per TV, bet tikrai reiks kada nueiti pažiūrėti ir gyvai kaip žaidžia Denver Broncos, nes Aisčiui labai pradėjo patikti amerikietiškas futbolas. Aš dar kol kas taisyklių iki galo nesuprantu, bet vyras ir vaikas po truputį paaiškina. Nebloga sporto fanė pasidariau, ar ne? 😀

Ledo ritulys ir Rodeo (Kaubojų varžybos)

Praėjusią savaitę teko išbandyti dvi naujas pramogas – ledo ritulį ir labai savotiškos vakarietiškos kultūros renginį – Rodeo (Kaubojų varžybos/lenktynės).

Galvojau, kad NBA rungtynių įdomumo sporto prasme nieks nenurungs, bet kolegos patikino, kad tikrai verta nueiti į ledo ritulį ir tikrai – wow, nesitikėjom tokio reginio ir įdomumo! Kaip ir visi renginiai, šis irgi prasidėjo himno giedojimu. Ir nors pačioje ledo ritulio aikštelėje papildomų “show“ buvo mažiau nei krepšinyje dėl paprastos priežasties, kad ledą po kiekvieno kėlinio tenka nuvalyti ir jis turi 10 minučių sustingti, tačiau pokalbių ir žaidimų apstu už aikštės ribų, kurie būna jau anksčiau arba vietoje filmuojami ir rodomi per didijį ekraną. Vaikai labai norėjo patekti į didįjį ekraną per NBA rungtynes, bet tai jiems pavyko per ledo ritulį! 🙂

Įdomiausias iš tikrųjų pats ledo ritulio žaidimas – nerealiai greitas ir super užvedantis bežiūrint. Komandą sudaro mažiausiai 20 žaidėjų. Rungtynių metu arenoje yra po 6 žaidėjus iš kiekvienos komandos, įskaitant vartininką. Ledo ritulys žaidžiamas 3 kėlinius po 20 minučių, dvi pertraukos trunka po 18 minučių. Nors įvarčių per kėlinius nebūna daug, bet veiksmas nuolat juda nuo vieno salės krašto iki kito, perimant ritulį minkštuoju arba kietuoju būdu. Pastarasis juokingiausias, nes dažnai priešininkų komandos narys tiesiog “priploja“ priešininką prie sienos ir bando iškrapštyti ritulį. Kol vyksta žaidimas, salėje būna mirtina tyla, be jokios muzikos, visai kitaip nei krepšinyje. Bet kadangi žaidimas dažnai stabdomas, fiksuojamos nuošalės, skiriami baudiniai, žaidėjai patiria traumas, tai kai tik baigiasi ataka, iš karto įjungiama muzika ir ji staiga vėl nutyla, kai žaidimas prasideda. Kadangi ledo ritulys yra labai greitas žaidimas, tai net nespėji pamatyti, kaip sportininkai pasikeičia – vienas atsisėda ant atsarginių suolelio, o kitas išlekia į aikštę.

Denverio ledo ritulio komanda – Colorado Avalanches – skelbiama kaip pirmoji tarp centrinės amerikos komandų bei žymiausia savo įmetamų įvarčių skaičiumi, vidutiniškai jie įmeta apie 4 įvarčius per rungtynes. Kadangi su šeima nebuvo tekę dar pamatyti Denver Nuggets laimėjimo (du kartus buvom ir abu kartus pralošė), tai bent čia pasisekė ir Avalanches laimėjo. Nors nerimo buvo – visą laiką beveik laiminėję Avalanches 2:0, trečio kėlinio gale priešininkai Kanadiečiai prisivijo ir išlygino rezultatą, tačiau Avalanches laimėjo per taip vadinamą „staigios mirties“ papildomą laiką. O kai įvartis yra užfiksuojamas pasigirsta begalinis triukšmas. Gaila, kad man neleidžiama čia įkelti video, kad išgirstumėt. Man pasirodė, kad Avalanches gerbėjai yra didesni fanatikai nei Nuggets.

Iš pradžių buvau įsitikinusi, kad ledo ritulys yra labai grubus žaidimas ir kaži ar man patiks, aišku jis toks ir yra, bet tikrai nebuvo didelių muštynių, dantų daužymo ir pan, tik kaip minėjau sportininkai gana agresyviai priploja savo priešininkus prie sienos, kad iškrapštytų ritulį. Aišku, tas daroma grubiai ir garsas, kai abu varžovai atsitrenkia į sieną yra žiaurus, bet pats žaidimas labai patiko ir būtinai eisime dar kartą!

Deja, kita matyta pramoga – Rodeo – ne taip sužavėjo. Labai norėjosi nors kartą gyvenime pamatyti šitą amerikietiškos kultūros pramogą, bet kaži, ar kartosime kada dar… Mano Goda labai susigraudino, kad taip kankinami gyvūnai…. 😦

Ir tikrai, nelabai ir mes supratome šitos pramogos žiūrėjimo malonumo plius kad ir kvapas Denverio Koliziejuje, kuriame vyko renginys, ne pats maloniausias, tikrų tikriausias tvartas. Gerai, kad buvome su kaukėmis, tai ne taip jautėsi.

Pats veiksmas susidėjo iš įvairių show elementų, kaip pasirodymo su karietomis, komandinio jodinėjimo ant arklių ir įvairių figūrų atlikimo, bei kaubojiškų varžybų, kurios ir buvo žiauriausios.

Kaubojų varžybos buvo kelių rūšių. Pirma buvo tradiciškiausia, kai kaubojus turi išsilaikyti kuo ilgiau ant besispardančio arklio. Atrodo įprasta kaubojiška tradicija, bet niekada neteko matyti ir suvokti, kad dabartinėse varžybose nebenaudojami laukiniai arkliai (taip būdavo seniau), o dabar imami normalūs arkliai, tik jiems per pilvą užveržiami diržai, kurie spaudžia ir kelia arkliams diskomfortą ir dėl kurio jie taip smarkiai spardosi savo galinėmis kojomis. Visų varžybų metu būna du patruliuojantys kaubojai su arkliais, kurie besivaržančiam kaubojui išsilaikius pakankamai laiko prijoja prie besispardančio arklio, jį užblokuoja, padeda nulipti varžovui ir atsega diskonfortą sukeliančius diržus arkliui. Kitos rungtys yra kai paleidžiamas veršiukas iš gardo ir kaubojus ant arklio turi kuo greičiau prijoti prie veršiuko, užšokti ant jo, pagriebti už ragų ir pilnai jį paguldyti. Kai tai yra teisingai ir pilnai padaroma, užfiksuojamos sekundės per kiek laiko kaubojus įvykdė užduotį. Arba kai veršiukas paleidžiamas iš gardo ir du kaubojai jį vejasi – vienas turi su kaubojiška virve užmesti veršiukui ant ragų, kitas pagauti jo galines kojas su virve. Jei tai pavyksta, veršiukas ištempiamas išilgai tik kelioms sekundėms, bet vaizdelis, deja, ne itin mielas, nors visa salė palydi kaubojų pasiektą tikslą šūksniais ir plojimais.

Į kaubojiškas atrakcijas yra įtraukiami ir net labai maži vaikai. Viena iš vaikiškų užduočių buvo 5-7 metų vaikams užsidėjus šalmus ir tvirtai įsikibus į avies kailį, kuo ilgiau išsilaikyti ant bėgančios avies. Atrodė linksmai ir buvo vaikučių, kurie tikrai ilgai išsilaikė, o kai kurie nukrisdavo vos aviai pradėjus bėgti, tačiau tuo pačiu ir buvo baisu žiūrėti, kai vaikai krenta po avių kojomis.

Labiausiai iš visos šitos pramogos džiugino, kad patys žiūrovai ateina tikrai pasiruošę ir pasipuošę. Labai gražu buvo stebėti merginas ir vaikinus apsirengusius kaubojiškais batais, liemenėmis ir skrybėlėmis, kurių taip pat galima buvo nusipirkti vietoje.

Na, o po visų praėjusios savaitės pramogų, deja, dabar tenka sėdėti su koviduku namie, bet kaip gerai, kad yra naujų knygų, kurias atvežė sausio pradžioje atvykę kolegos iš Lietuvos!