Gyvenimas užsienyje

Karališkojo Tarpeklio Tiltas (Royal Gorge Bridge)

Savaitgalį nuvažiavome į Canon miestą (dvi val kelio nuo Denverio), šalia kurio yra karališkojo tarpeklio tiltas. Tiltas buvo pastatytas 1929 m., kad lankytojai galėtų mėgautis tarpeklio geologinio gamtos stebuklo grožiu. Tiltas virš Arkanzaso upės pakibęs 956 pėdų (291 metrų) aukštyje.

Tarpeklio apačioje teka ne tik Arkanzaso upė, bet ir šalia upės nutiesti geležinkelio bėgiai. Turistams padaryta dviejų valandų kelionės traukiniu pramoga, kurios metu pravažiuoji įspūdingu keliu palei upę ir pamatai tiltą iš apačios. Mes šios pramogos neišbandėme, gal kitą kartą. Kaina vienam žmogui nuo dviejų metų apie 90 be maisto ir 110 dolerių su maistu. Nuo kito savaitgalio jau prasidės Kalėdinės traukinio ekskursijos su Kalėdų seneliu, turėtų būti labai smagu vaikams, kurie dar juo tiki 🙂 Be traukinio ekskursijų, parke padaryta daug visokių kitokių pramogų, kurias aišku smagiau būtų išbandyti šiltesniu oru, kaip zip linija ir kitos ekstremalios pramogos, vaikų žaidimo aikštelė, karuselė ir lauko kavinukės. Visos pramogos yra kitoje tarpeklio pusėje, į kurią nusikėlėme gondola, o grįžome pačiu karališkuoju tarpeklio tiltu ir matėme apačioje pravažiuojantį ir garsu pranešantį apie save traukinį.

„Meow Wolf“ Muziejai

„Meow Wolf“ yra amerikos meno gamybos įmonė, kurianti įtraukiančius, daugialypės terpės, interaktyvius muziejus, perkeliančius įvairaus amžiaus auditorijas ir jų lankytojus į fantastiškas sferas. Pasirodo jų kol kas yra tik Las Vegase, Santa Fe ir Denveryje. Kadangi šiandien mano vaikams buvo laisva diena, tai pagaliau prisiruošėme aplankyti šitą muziejų ir paįvairinti dieną.

Sunku net nupasakoti šio muziejaus įspūdį, nes jame visko labai daug. Įvairių įvairiausių kambariukų su interaktyviais užsiėmimais ar meno kūriniais, senomis mašinomis, knygomis ar kitokais senais nenaudojamais daiktais. Kai kurių kambarių sienos ir lubos tiesiog apklijuotos visokiais daiktais. Judi iš vieno kambariuko į kitą ir net galva sukasi nuo spalvų ir garsų. Įspūdingiausia, bent jau man, buvo tokia didelė per kelis aukštus nusidriekusi erdvė, kaip kokia elfų karalystė. Kiek ten metų darbo įdėta net neįsivaizduoju, bet nuo detalių gausos raibsta akys.

Komedijos

Vakar buvome komedijoje “Karūna“ (The Crown) pagal to paties pavadinimo Netflix serialą apie anglų (jau buvusią) karalienę Elžbietą II ir karališkosios šeimos gyvenimą. Bilietus pirkau dar rugpjūtį, tad kai karalienė mirė, pagalvojau, kad turės adaptuoti pasirodymą. Komedijos pradžioje paminėjo karalienės mirtį, bet visas tikslas buvo komiškai parodyti pagrindinius karališkosios šeimos įvykius rodytus keturiuose Netflix serialo sezonuose. Pasirodymą atliko vyras ir moteris, kurie visaip keitėsi vaidmenimis ir labai juokingai parodijavo visus karališkosios šeimos narius. Komedija truko 80 minučių, tai aktoriai sukosi kosminiu greičiu bandydami aprėpti svarbiausius gyvenimo momentus. Labai patiko, kad aktoriai įtraukė ir keletą žmonių iš publikos į vaidinimą. Ypatingai į karūnavimo epizodą, kai reikėjo daugiau aktorių ir savanoriai puikiai pasitarnavo ir suvaidino antraeilius vaidmenis.

Mums labai patiko, nes mes esame matę Netflix serialą, per kurį labai gerai susipažinom su esminiais karališkosios šeimos įvykiais. Tačiau mūsų draugams, kurie nematė ir neprisiminė visų įvykių, trūko konteksto ir nežavėjo angliškas humoras. Kaip visada nesu įsitikinusi, ar tokiuose renginiuose galima fotografuoti, nes niekur neparašyta arba nematau, bet kiti irgi nefotografuoja, tai greit padariau nuotrauką pasirodymo pradžioje, o paskui tiesiog mėgavomės komedija.

Bet čia bent jau galėjome naudoti savo telefonus. Tuo tarpu prieš mėnesį apturėjome kitą naują patirtį, kurios Lietuvoje nėra tekę išbandyti. Tai kita komedijų rūšis – standaperiai (Stand-up Comedy). JAV ši rūšis labai populiari, o ir komikų kiekis nemažas, tad pasirinkimas didelis. Vieną penktadienio vakarą visai ekspromtu nuėjome paklausyti žymios standaperės juodaodės moters Ms Pat turo Denveryje. Į standaperių komedijas telefonų ir išmaniųjų laikrodžių įsinešti negalima, kad niekas nenukopijuotų jų juokelių. O kad neapgautum ir nepaslėptum visų savo technologijų, darbuotojai paprašo išjungti garsą ir duoti jiems visą techniką, kurią įdeda į tokius specialius storos medžiagos įdėklus ir užrakina bei atiduoda tau! Pasirodymo pabaigoje – atrakina ir grąžina.

Standapai vyksta specialiuose stand-up komedijų salėse. Žmonės susėda labai glaudžiai prie mažų staliukų po du. Ms Pat apšildė du jaunuoliai, kuriuos gana lengvai galėjome suprasti ir jų juokeliai buvo iš šiandieninių politinių ir kovidinių aktualijų. Tuo tarpu pačios Ms Pat specifinio akcento ir jos išgalvotų ar tikrų gyvenimiškų istorijų apie jos šiemą – tėvą, vyrą, vaikus, anūkus ne visus supratome. Esmę atrodo pagauni, bet kabliukų ne. Tai iš tikrųjų buvo liūdna, kad nebuvo įmanoma juoktis kartu su kitais iš širdies. Tačiau atmosfera buvo gera ir norėjosi juoktis iš žmonių užkrečiančio juoko 🙂 taip pat ir pati Ms Pat nuolat šluostėsi juoko ašaras. Po pasirodymo automatiškai norėjosi nueiti į kokį lietuvišką standaperių pasirodymą ir pasižiūrėti jų lygį. Šiaip Ms Pat juokeliai nebuvo lengvi – juodaodžių ir baltaodžių, vyrų ir moterų problemos. Taip pat buvo gana gašlūs, gal tuo žmonės ir minta? Na ir užbaigė Ms Pat skaudžia amerikos moterų problema apie abortų draudimus ir atsiradusį paradoksą, kad gali laisvai kalbėti ir išsakyti savo mintis, bet negali nuspręsti, ką daryti su savo kūnu, ypatingai, jei tai kelia grėsmę pačiai
moteriai. Skaudi tema, atrodo, šiame laisvame šiuolaikiniame pasaulyje.

Jei kam įdomu paklausyti Ms Pat balso/akcento ir juokelių: https://mspatcomedy.com/

Tuo pačiu vakar (lapkričio 4) suėjo lygiai metai kai mes pirmą kartą nusileidome Denveryje. Neįtikėtina, kaip greitai metai prabėgo ir tiek daug naujų ir įdomių dalykų pamatėme ir patyrėme! Sprendimu nesigailime, bet širdis visada su Lietuva ir artimaisiais bei senais draugais!

Halloween’as

Pagaliau atėjo vaikų labai laukta šventė Halloween’as! Kadangi Lietuvoje nešvęsdavom, mūsų vaikai visus metus laukė šitos šventės, kurios svarbiausias tikslas vaikams yra prisirinkti DAUG saldainių 🙂 Tad nuvažiavę pas draugus į nuosavų namų kvartalą (nes sako, kad po butus nieks nevaikšto), ėjome ir mes paskui vaikus pamatyti ir patirti amerikietišką šventės nuotaiką. Vaikai iš džiaugsmo tiesiog lakstė nuo vienų namų durų prie kitų rinkdami saldainius. O mes sekėme paskui juos ir apžiūrinėjome namų papuošimus, kurie man labiausiai patiko. Vaikų grupelių buvo nemažai, kiti suaugusieji irgi sekė savo vaikų pulkus su draugais arba pasipuošę, arba ne, tiesiog linksmai šnekučiuodamiesi, gurkšnodami ką tais savo gertuvėse ir bandydami tamsoje nepamesti savų vaikų. Kai kurie žmonės laukė vaikų net išėję iš savo namų ir pasistatę stalus su saldainių krepšiais prie garažų. Kiti nuolat atidarinėjo duris vis kitiems vaikų būriams, dar kiti, kurie išvažiavę buvo tą dieną, paliko krepšį su saldainiais tiesiog prie durų, o buvo ir tokių (mažuma), kurie sėdėjo pasislėpę namie ir durų neatidarė 🙂 tačiau nuotaika tikrai buvo šventinė ir buvo smagu valandėlę prasukti ratuką nuosavų namų kvartale ir pamatyti tą vaikų pamišimą. Saldainių vaikai prisirinko pilnus krepšius. Po šventės visą savaitę mūsų mokykla renka saldainių perteklių, net nežinau, kur jie juos deda, bet pilnai suprantama, nes tikrai vaikai nesuvalgo visų surinktų saldainių, o kai kurie būna net nelabai skanūs, bet džiaugsmo vaikams marios 🙂

Kas įdomiausia, kad dabar matau FB vis daugiau draugų ir pažįstamų Lietuvoje švenčiančių Halloween’ą draugų būryje su pilnais apsirengimais ir namų pasipuošimais. O mama sakė, kad Palangoje irgi keletas vaikų šventė ir vaikščiojo po butus. Tai amerikietiškos tradicijos mažąjai lietuvaičių kartai, matomai, irgi įsišaknyja.

Na o šiandien jau vaikai ėjo rašyti laiškų Kalėdų seneliui, ruošimės Kalėdoms 🙂

Ilgasis savaitgalis po Koloradą

Spalio 17 – 23 dienomis mano vaikams buvo rudens atostogos, tad pasidarėme ilgąjį savaitgalį po dar nematytas Kolorado valstijos vietas. Pirmiausia važiavome gražiuoju I-70 autostrados keliu nuo Denverio į vakarus pro kalnus iki Grand Junction miesto, kuris yra paskutinė Kolorado stotelė prieš įvažiuojant į Jutos valstiją.

Beje, įdomus faktas apie JAV autostradas, kurio nežinojome atvažiavę. Pasirodo autostradų numeriai turi savo reikšmę. Keliai vedantys iš vakarų į rytus yra numeruojami lyginiais numeriais ir jų numeris didėja nuo pietų į šiaurę. Nelyginiai keliai veda iš šiaurės į pietus, numeriams didėjant nuo vakarų į rytus. Tokia JAV kelių sistema sukurta po pirmojo pasaulinio karo, kai didelis mašinų bumas pradėjo kelti rimtų problemų ir kelių struktūrą ir jų trūkumą reikėjo kuo greičiau spręsti. Kolorado turi dvi arterines autostradas – I-70 iš rytų į vakarus bei I-25 iš šiaurės į pietus per Naujają Meksiką iki pat Meksikos sienos. Abi autostrados eina per Denverį. I-25 gana nuobodus kelias per dykumą, tuo tarpu I-70 vingiuoja per kalnus.

Į kelionę išlėkėme ketvirtadienio popietę ir po daugiau kaip 4 valandų kelio jau buvome Grand Junction, kuriame pernakvojome, pasivaikščiojome po vakarinį miestą, pavakarieniavome ir ryte nuvažiavome prie Kolorado nacionalinio monumento – rausvų kalvų kanjono.

Ourey – Amerikos Šveicarija

Po Kolorado nacionalinio monumento leidomės žemyn į pietus link Ourey miestelio, kuris vadinamas Amerikos Šveicarija. Miestelis įsikūręs tarp kalnų labai gražioje vietoje. Už miestelio eina taip vadinamas “milijono dolerių greitkelis“, kuris labai pavojingas, nes važiuoji šalia skardžio, bet tuo pačiu labai gražus. Deja, sustoti leidžiama tik keliose specialiai įrengtose vietose, tad gražiausi vaizdai – filmuoti, kurių čia negaliu įkelti.

Pasivažinėję po Ourey miestelį ir milijono dolerių greitkelį, labai norėjome pailsėti karštų versmių baseinuose, kurie vaikams yra didžiausia pramoga. Ourey miestelyje nakvojome labai autentiškame, gražiomis detalėmis papuoštame viešbutyje.

Mums labai patiko ir miestelis, ir autentiškas viešbutis, ir gamta, tad reikėtų dar kartą ten sugrįžti ir skirti daugiau dienų ir laiko pasivaikščioti pėsčiomis po vietoves/kalnus.

Juodasis Kanjonas Gunisono Nacionaliniame Parke

Sekančią dieną po Ourey skubėjome į Juoduosius kanjonus Gunisono nacionaliniame parke. Kolorado nacionalinio monumento kanjonai atrodė lyg ir gražesni, gal dėl spalvos, tačiau juodieji kanjonai, kurių spalva susiformavo dėl vulkaninės kilmės uolienų, užbūrė savo tarpeklių gilumu. Aš kelias naktis pabusdavau nuo išgąsčio, kad kažkas iš mūsų paslysta ir įkrenta į tarpeklius. Toks vat pavėluotas gilių kanjonų poveikis, kai prieini prie skardžio ir grožiesi įspūdingais gamtos reiškiniais.

Cheyenne – Wyoming sostinė

Į šiaurę nuo Kolorado plyti 44-oji US valstija – Vajomingas (Wyoming), kuri yra 10 pagal dydį valstija, bet antra mažiausiai apgyvendinta po Aliaskos. Tai pirmoji JAV valstija, suteikusi balsavimo teisę moterims! Ir kurioje plyti žymusis Yellowstone (Jeloustouno) nacionalinis parkas, į kurį labai norisi nuvažiuoti, bet jis pačioje valstijos šiaurėje. Tad šį kartą vienai dienai sugalvojome nuvažiuoti į Vajomingo sostinę Cheyenne, kuri yra tik viena valanda ir 40 min kelio nuo Denverio.

Važiavome be labai didelio tikslo, tiesiog pasivaikščioti po miesto centrą, aplankyti nors vieną muziejų, nusipirkti valstijos magnetuką bei papietauti. Mieste ne vienas muziejus, bet važiavome į Cheyenne Geležinkelių Muziejų, kuriame pasakojama žymaus vakarų ramiojo vandenyno geležinkelio (Western Pacific railroad) istorija. Vaikams labai patiko ir buvo interaktyvu. O mes pasvajojome, kad būtų smagu su tokiu istoriniu traukiniu pavažinėti, ypač pirmos klasės vagone, kur su prabangiais servizais ir maistu 🙂 šiaip yra tokių pramogų čia, tik nemažai kainuoja.

Kita miesto atrakcija yra 6 pėdų dydžio kaubojų batai – skulptūros, pastatytos įvairiose miesto vietose. Iš viso mieste jų virš 25, radome beveik 10. Priėjus prie kiekvieno iš jų, galima paskambinti telefonu ir paklausyti audio istorijos. Labai gražus miesto akcentas, ypatingai, kad čia kaubojų žemės.

Vaikštinėjant po miesto centrą ir ieškant kaubojų batų skulptūrų, stebino, kad miestas visiškai tuščias. Nekalbant, kad nebuvo visiškai žmonių, bet ir mašinų gatvėse labai mažai. Tas labai stebino ir net įsidrąsinom pasidaryti nuotraukas tuščiose kelių juostų gatvėse 🙂 galvojom, kad gal čia kaltas sekmadienis, tačiau vėliau paskaičiau, kad Cheynne gyvena tik 65 tūkstančiai gyventojų, kas JAV mąsteliais yra tikrai mažai valstijos sostinei. Neveltui tai mažiausiai apgyvendinta valstija po Aliaskos 🙂 tad pasivaikščiojome tuščiose miesto gatvėse ir labai skaniai papietavome itališkame restorane!

O pabaigoje užsukome į kaubojų parduotuvę, tai vaje kokių grožių ten!!!!! Aš taip norėčiau kaubojiškų batų ir skrybėlės, bet dar nepribrendau. O pasirinkimas didžiulis! Kainos kaubojiškų drabužių ir batų labai didelės. Skrybėlės prasideda nuo 70 dolerių, o trumpi kaubojiški batai nuo 150, ilgi nuo 250 dolerių…

Buvo smagus ir saulėtas sekmadienis Cheyenne, tačiau nusprendėme, kad svečių neveštume čia ir atvyktume dar kartą tik per rodeo festivalį 🙂

Rudens šventė ir Aisčio gimtadienis

Vakar (sekmadienį) šventėme Aisčio 8-ąjį gimtadienį rudens šventėje (Fall fest), kurios čia labai populiarios atėjus rugsėjui-spaliui ir užaugus moliūgams bei kukurūzų laukams. Šventėme Anderseno ūkyje, kuris priminė kukurūzų lauko ir pramogų idėją prie Trakų, tik čia mąstelis ir žmonių kiekis visai kitas. Pagrindinės ūkio pramogos tai didžiuliai kukurūzų labirintai (Corn Maze) bei didžiulis moliūgų laukas, skirtas žmonėms prisirinkti moliūgų (Pumpkin patch). Į moliūgų lauką važiuoti traktoriaus tempiamame dideliame vežime, kuriame telpa tubūt apie 30 žmonių, labai smagi pramoga. O po to pačio gražiausio moliūgo ieškojimas dideliame lauke bei tempimas atgal į vežimą.

Dar ūkyje pilna žaidimų vaikams, gyvūnėlių (ožkų, avių, ponių, lamų), šieno kupetų ir moliūgų vežimų pasidaryti fotosesijoms, šaudymo, jodinėjimo, šokinėjimo, labirintų ir kt. Taip pat gyva koncertuojanti kantri grupė, daug parduotuvėlių bei maisto vagonėlių. Bet jei nori daryti savo šventę, gali atsivežti savo maistą ir išsinuomoti mažą arba didelį paviljoną, arba tiesiog laužavietę su stalu savo šventei. Mums labai pasiteisino paskutinis variantas, nes ryte buvo vėsoka, tai galėjome ir pasišildyti, ir išsikepti dešrelių bei zefyrų.

Sutemus, ūkyje galima užsisakyti papildomą siaubo pramogą (Terror in the corn), t.y. ėjimą per siaubo labirintą su visokiais gąsdinimai hallowino šventės artėjimo proga, tačiau mes atsisakėme šito, nes rekomenduojamas amžius nuo 10 metų. Gal kada kitą kartą, nors manęs tai tikrai niekas neprivers. Nežinau, kaip reiks švęsti Hallowiną, bet vaikai laukia.

Kalnai – Mount Evans

Pagaliau praėjusį savaitgalį išvažiavome į kalnus. Esu jau minėjusi, kad Denveris įsikūręs dykumoje, tačiau vakarinėje Denverio dalyje plyti kalnų masyvas, kuris eina ilga juosta iš šiaurės į pietus. Būdamas Denveryje visada gali orientuotis pagal kalnus, tad jei pasiklysti ir pamatai kalnus, žinai, kad ten vakarai. Dar rugpjūčio mėnesį pasigirdo pirmi pranešimai, kad kalnuoje jau pasirodė pirmas sniegas ir į kai kurių kalnų viršūnes įvažiavimas su mašinomis uždarytas rugsėjo pradžioje ar viduryje. Denveris turi apie 25-30 kalnų vadinamų “fourteeners“, kurie reiškia, kad yra daugiau kaip 14 tūkstančių pėdų aukščio. Viename iš jų Pikes Peek jau buvome apsilankę praėjusiais metais po Kalėdų, o antrame Mount Evans praėjusį savaitgalį. Važiuoti į kalnus su mašina yra labai gražu ir baisoka, nes keliai serpantininiai ir siauri, bet grožis neišpasakytas. Šioje kelionėje matėme nuostabių rudeniškų vaizdų bei gražių kalnų ežerų. Kalnai apačioje dažniausiai būna apaugę medžiais, bet kuo toliau kylant medžių mažėja ir kalnas “tuštėja“, lieka vien akmenys ir samanos. Taip pat sutikome kalnų ožių ir ožkų tiesiog einančių keliu bei mažų kailiuotų gyvūnėlių landžiojančių iš po akmenų/uolienų. Stipresni keliautojai kopia į kalnus, bet mums užtenka užvažiuoti mašina ir pasimėgauti lengvais takeliais 🙂

Denverio Botanikos sodas ir medžiai

Paskutiniu metu vien tik kultūrinamės (aišku ir kraustėmės) ir visai nevažiuojame kur nors į gamtą ar kalnus pasivaikščioti (hikinti), tačiau kai tik užsimeni apie tokią galimybę vaikams, iš karto atmetimo reakcija ir zirzimas, kad reiks daug vaikščioti… tad tenka atlaikyti daug neigiamų emocijų ir bandyti įkalbinti, o paskui jau būna gerai. Būtinai reikės išvažiuoti kur nors už miesto ribų į kalnus ir pasižiūrėti spalvotų rudeniškų medžių. Čia labai populiarūs aspeno (drebulės) medžiai, kurie, pirmiausia kalnuose, nusidažo gražia geltona spalva ir visi važiuoja pasivaikščioti ir pasimėgauti rudeniškais vaizdais. Tai yra planuose.

O kol vis niekaip neišvažiuojame už miesto, šį savaitgalį susidomėjom miesto gamta ir ypatingai medžiais, kurie auga aplink. O viskas prasidėjo nuo šitų vaizdų, kai vaikščiojant po miesto centrinį parką Goda sako “kas čia per daiktai ant medžių“:

Ir iš tikro, nebuvom dar matę tokių medžio vaisių, kaip pupų. Ir taip pasidarė smalsu, kaip šitie medžiai vadinasi, kad galiausiai parsisiuntėme išmaniąją programėlę, kuri atpažįsta medžius, augalus, grybus ir kt. Taigi sužinojome, kad čia Kentucky kavos medis arba Amerikietiškas kavos medis arba Pupos medis.

Nuo to viskas ir prasidėjo, kad pradėjau žiūrėti, o kokie gi medžiai auga/yra pasodinti mieste, parkuose, šalia namų – kaip apsėsta ėjau su programėle ir fotografavau atpažinimui 🙂 didžioji dalis medžių yra spygliuočiai, eglės ir pušys, tai šitų nereikėjo atpažinti, bet lapuočiai tikrai sudomino. Taigi, po savaitgalio gamtos tyrinėjimų atradome, kad čia kaip ir LT auga liepos, uosiai, ąžuolai, drebulės ir klevai, tačiau kai kurie truputį kitokie. Klevų lapai yra mažesni nei LT ir jie taip keistai nuo kraštelių ruduoja ir riečiasi, kaip nudeginti saulės (kaži, ar jie nusidažys raudona, ruda ir geltona spalva kaip LT). Ąžuolų gilės truputį kitokios nei LT – jos labai gražios, lyg būtų įsodintos į pūkuotą lovelį.

Be įprastų mums medžių, radome Hackberry, kurio net pavadinimo neverčia į lietuvių kalbą, bet tai yra guobinių šeimos medis, kurio lapai panašūs į dilgėlių lapus ir šie medžiai randami atogrąžų ir vidutinio klimato regionuose. Dar radome ginkmedžių ir akacijų. Mieste keistai yra prisodinta obelų, tokiais mažais obuoliukais. Goda juos su drauge skynė ir valgė, tikrai skanūs 🙂 bet kas bjauriausia, kad tų obuoliukų labai daug ir jie byra ant šaligatvio ir juos valgo tos bjaurios žąsys, kurios tuo pačiu ir priteršia aplinką. Vieną rytą ėjau į darbą pėsčiomis (kai dar gyvenome pirmame bute) ir teko praeiti pro tokią obelį pasodintą prie pat šaligatvio, tai įsivaizduokit teko galvoti, kaip viską apeiti, nes ant šaligatvio buvo pilna prikritusių ir sutraiškytų obuoliukų bei žąsų išmatų… 😦 ir daug kur matome, kur obelys, ten ir žąsys. Truputį turbūt buvo nepagalvota juos sodinant, nes tikrai gaunasi dviguba tarša, aišku, žąsytės labai skaniai pavalgo ir paįvairina savo žolės maisto asortimentą.

Pasivaikščiojus po centrinį parką bei patyrinėjus medžius kilo idėja nueiti į Denverio botanikos sodą, kurį žinojau esant, bet netraukė po Santa Fe muziejų kalvoje lankyto botanikos parko, apie kurį rašiau Naujosios Meksikos skiltyje ir kuris tiesiog buvo pasityčiojimas iš botanikos sodo pavadinimo. Tačiau kaip klydau! Denverio botanikos sodas toks turtingas ir gražus, kad atėmė žadą! Didelis plotas, daug įvairių augalų, labai jauki atmosfera, begalės ramių poilsio vietelių su suoliukais, na tiesiog labai gražu. Dauguma viskas lauke, bet kaktusų ir tropinių augalų kolekcija uždaroje patalpoje. Sode galima surengti savo ypatingas šeimos šventes gražiose stiklinėse pavėsinėse.

Toliau kultūrinamės ir pramogaujam

Miuziklas “Hado Miestas“ (“Hadestown“)

Po persikraustymo savaitgalio turėjome bilietus į miuziklą. Palikę vaikus draugams, išlėkėme pirmą kartą į Buell teatrą Denverio centre. Aišku, pasipuošėmė į teatrą ir nustebau, kad kiti taip pat. Gal ne taip labai stilingai kaip Lietuvoje, bet daug merginų su suknelėmis, o jei vyrukai ir su šortais, tai priderinti marškinukai. Teatras didingas ir gražus.

Rinkausi iš dviejų Brodvėjaus gastrolių pasirodymų – Graži moteris (Pretty women) miuziklas pagal to paties pavadinimo filmą bei Hado miestas. Kadangi Graži moteris nors ir klasika, bet nesužavėjo, pagalvojau, kad įdomu mus pamatyti ir paklausyti Hado miesto istorijos apie nelaimingą Orfėjo ir Euridikės meilę bei Hado pragarą. Įdomiausia, kad istorija kaip Euridikė pateko į pragarą visai kitokia internete nei miuzikle. Kadangi po miuziklo buvo įdomu paskaityti jų meilės istoriją, visur skaičiau, kad Euridikei įkando gyvatė (vienoje versijoje, kad jai su kitomis deivėmis beskinant gėles laukuose, kitoje versijoje bėgant nuo dievo Aristėjo) ir taip ji pateko į Hado karalystę. Tuo tarpu miuzikle rodoma, kad Orfėjas turėjo pabaigti pavasario dainą ir labai atsiprašė Euridikės, kad kurį laiką ją paliks, kol kurs dainą. Palikta Euridikė labai nuobodžiavo, liūdėjo ir alko. Netikėtai ji pakliuvo pas Hadą ir jis ją užverbavo. O toliau istorija vystosi kaip ir visur, kad Orfėjas patenka į požemių karalystę ir bando ištraukti Euridikę iš Hado gniaužtų.

Pastatymas ir aktoriai labai gražūs, tik istorija labai liūdna. Donatui labai patiko miuziklas, vis minėjo, kad va čia tai lygis. Aš bandžiau ginti, kad ir Lietuvoje yra gerų pastatymų, bet nesėkmingai. Man norisi dar nueiti į kitus miuziklus, kad galėčiau palyginti. Ir norėtųsi arčiau scenos sėdėti, kad galėčiau įžiūrėti aktorių veido emocijas 🙂 Kainos į miuziklą svyravo nuo 35 iki 170 dolerių (čia aišku be mokesčių, nes Amerikoje visos kainos rodomos be mokesčių). Į salę galima atsinešti nusipirktą gėrimą, net yra gėrimo pasidėjimo vieta. O fotografuoti salėje pasirodymo metu negalima, nežinojau, bet niekas ir nesudraudė… patys susipratom ir sužinojom vėliau.

Cirkas “Cirque de solei“

Praėjusį sekmadienį (rugsėjo 11) visi nulėkėme į paskutinį Cirque de solei pasirodymą, nes buvo 20% nuolaida paskutiniams bilietams, kuriuos gavau po 55 dolerius suaugusiam ir 44 dolerius vaikui (be mokesčių). Žinau, kad šitas cirkas yra buvęs ir Lietuvoje, bet niekada nesu buvusi, tad kažkaip šį kartą labai užsimaniau. Ir mums su vaikais tikrai labai patiko! Sulaikiusi kvapą žiūrėjau visus jų triukus ir mintyse galvojau, kad tik jiems viskas pasisektų. Tuo tarpu Donato nesužavėjo jų triukai plius buvo vaikiškas siužetas apie vabaliukus (pasirodymas Ovo), tai gal dar ir tas jo nesuviliojo. Bet man tai net labai patiko vabaliukų personažų apranga – žiogelių kostiumai wow! Ir dar ta meilės istorija tarp boružytės ir kažkokio vabaliuko vertė kikenti 🙂

Ar eičiau dar kartą? Eičiau, tik į kito siužeto jų pasirodymą. Net nežinojau, kad jie turi jų tiek daug! Būtų smagu pamatyti The Beatles Love arba Michael Jackson: One. Su gera muzika dar smagiau būtų žiūrėti įspūdingus triukus.

Top Golfas

Na o šį penktadienį šventėme vieno iš lietuvių gimtadienį – Top Golfe. Grynai kompanijoms ir šventimui skirta pramoga, kai prie vieno takelio susirenka max 6 žmonės ir smūgiuoja golfo lazdomis kamuoliukus į tam tikras zonas ir už tai gauna taškų. Labai geras praleidimo su draugais ar kolegomis būdas, nes nereikia, kaip tikrame golfe, niekur vaikščioti, tik pasmūgiuoji ir gali sėstis prie stalo ant sofutės užkąsti ir atsigerti 🙂 labai patiko! Tik niekaip nesupratom taškų gavimo logikos 🙂