Go Nuggets, GO! (NBA)

Kadangi Lietuva yra krepšinio šalis, bent kartą gyvenime pamatyti NBA rungtynes buvo ne tik mano vyro, kaip NBA fano, bet ir mano svajonė! Už tai, kad galiu jas pamatyti, ir ne vieną kartą, reikia dėkoti mano darbovietei. WU vadovas prieš kelis metus nusprendė investuoti į marketingą ir paremti Denver Nuggets komandą, todėl WU Denver darbuotojai turi galimybę gauti nemokamus bilietus į NBA varžybas vykstančias Denveryje, kai žaidžia Denver Nuggets komanda savo arenoje. Reikia naudotis proga, nes nežinai kada reklamos strategija ims ir pasikeis, ypač atėjus naujam WU vadovui. O norinčiųjų eiti į NBA kolegų – masė!!! Tad jeigu nelaimi laimingų bilietų burtų keliu ir atsiranda papildomų laisvų vietų, kurias paskelbia elektroniniu paštu, turi žaibišku, milisekundžių greičiu atsakyti į laišką, kiek nori nemokamų bilietų. Kitu atveju už NBA varžybas tose vietose, kuriose dabar tenka sėdėti, tektų pakloti iki 500-600 dolerių už vieną vietą arba net daugiau, jei sėdi WU ložėje, tačiau yra ir pigių bilietų už 10-20 dolerių pačiose viršutinėse salės eilėse, tik dar prisideda mokesčiai ir galutinė suma gaunasi 20-30 dolerių.

Į NBA varžybas eina ištikimi fanai bei pramogų ištroškę žiūrovai, nes čia iš krepšinio varžybų padaro tikrą show, kaip aišku ir iš daugelio kitų sporto varžybų. Prieš kiekvienas varžybas yra giedamas US himnas, kurį dažnai gyvai dainuoja kokia vietinė įžymybė. US himne yra keletas vietų, kur reikia išdainuoti labai aukštas natas, tad žmonės labai palaiko (su šūksniais ir plojimais) tas vietas, kai jos dainuojamos.

Amerikiečiams turbūt neįsivaizduojamas joks renginys be maisto 🙂 visi čia prisiperka gėrymų ir užkandžių net po kelis kartus per varžybas. Kad padarytų didesnį show, kiekviena pertraukėlė yra užpildoma įvairiais žaidimais, maikučių (kaip dovanų) mėtymu ir pan. Įdomiausia atrakcija per visas sporto varžybas būti nufilmuotam ir parodytam per didijį ekraną. Žmonės reaguoja įvairiai, dauguma šoka iš džiaugsmo, bet būna, kad ir slepiasi, nors ir visi sėdi su kaukėmis. Daugiausia, aišku, dėmėsio susilaukia išskirtinai apsirengę žmonės arba vaikai. Taip pat amerikiečiai labai mėgsta pagerbti kokį vietinį žmogų už jo indėlį visuomenei, kariuomenei ar dar kam, žodžiu už “long service“ kokioj srity.

Stebėti NBA varžybas be galo įdomu. Veiksmas vyksta visai kitaip nei Eurolygoje, žymiai daugiau veiksmo, greitų bėgimų, metimų ir beveik jokios gynybos, kas, mano vyro manymu, pasikeičia kai prasideda atkrintamosios NBA rungtynės. Visos rungtynės būna veiksme bei nuolatiniame triukšme, nes įjungiami įvairūs ir skirtingi garsai, kaip palaikyti komandą gynyboje arba kaip puolime.

Denver Nuggets kol kas nežaidžia nė vienas lietuvis, bet žaidžia didžioji serbų žvaigždė – Nikola Jokic. Įdomu būtų pamatyti Nuggets žaidimą su New Orleans Pelicans, kur žaidžia Jonas Valančiūnas, arba su Indiana Pacers ir Domantu Saboniu. Gal kada ir pavyks, tik bus sunku Denver Nuggets aikštelėje džiaugtis už lietuvių įmestus taškus 🙂

Liūdesys

Natūralu, kad gyvendamas toli nuo tėvynės, kartais ar dažnai jauti liūdesį ir ilgesį dėl artimųjų ir draugų, nors ne tokį ir baisų, nes šiuolaikinės technologijos leidžia juos išgirsti ir matyti vos ne kasdien, jei tik yra noro ir laiko. O svarbiausia, kad šalia yra artimiausi šeimos nariai, nes neįsivaizduoju, kaip reiktų dirbti ir gyventi vienam be šeimos kitame krašte. Man būtų kančia! Bet vis tiek kartais liūdna, kai supranti, kad negali taip imti ir ekspromtu susitikti su senais draugais (tenka ieškoti naujų) ir prisijungti prie jų siūlomų idėjų (čia apie tave Astyt) ar sugalvoti ir nuvažiuoti pas tėvus savaitgaliais.

Tačiau šiandien aš verkiu, nes liūdniausia, kai negali apkabinti ir palaikyti savo draugų netekties akimirką… ypač, kai žmogų pažinojai, su juo keliavai ir buvo nuostabus, be galo linksmas, nuoširdus jaunas žmogus, mylintis vyras ir tėvas bei neišskiriamas brolis…. Mes su tavim mintimis, Danguole!

In memoriam Vytukui.

Mokykla

Išvykus gyventi į užsienį su šeima, visus artimuosius ir draugus labiausiai domina, o kaipgi sekasi vaikams adaptuotis mokykloje. Tačiau vaikai, ypač iki paauglystės, yra geriausiai prisitaikantys individai. Aišku, vaikai palieka savo įprastą aplinką, draugus, su kuriais leisdavo laiką kasdien, tai liūdesio yra, ypač didesniems vaikams, bet nesijaučia, kad tai būtų pasaulio pabaiga, netgi vaikai laukė naujų įspūdžių ir nuotykių. Buvau sužavėta, kaip su vaikais gražiai atsisveikino klasėse Lietuvoje. Godos klasė paskutinę dieną padarė šventę, visi atsinešė užkandžių, mokytoja įteikė dovanų – keletą įrėmintų nuotraukų su mokytoja ir jos draugais bei labai gražiai padarytą knygutę su linkėjimais. Tiesą pasakius, AŠ labiau apsiašarojau pamačiusi tokį gražų atsisveikinimą. Aisčio klasė, nors jis pabuvo tik vieną su puse mėnesio, irgi atsisveikindama įteikė knygą su visų vaikų parašais ir palinkėjo sugrįžti. Nežinau, ar vaikai prisimins visas tas detales, bet tam ir norisi išlaikyti visas dovanas ir priminti vaikams ateity.

Amerikos mokyklą išsirinkome pagal kolegos rekomendacijas. Žinojau, kad svarbiausia turėti nuomos sutartį, kad galėtum pakliūti į mokyklą, dėlto visi amerikiečiai perka arba nuomojasi būstą, kuris būtų prie tos mokyklos, į kurią nori leisti savo vaikus. Dar būdama Lietuvoje paskutinėmis išvykimo dienomis supildžiau visus dokumentus į būsimą vaikų mokyklą: nuomos sutartį, gimimo liudijimus, pasus, įvairias formas apie vaikų anglų kalbos lygį ir tėvų informaciją bei patvirtinimus, kad vaikas yra paskiepytas nuo visų reikalingų ligų! Taip taip, US nepakliūsi į mokyklą, jei neturi reikiamo skiepo arba tiesiog reiks pasiskiepyti ir jokios laisvės šiuo atžvilgiu. Tad teko pasidaryti tarptautinį skiepų pasą vaikams, kuris parodytų, nuo kokių ligų vaikai yra paskiepyti arba prasirgę, kaip vėjaraupiai. Buvau be galo nustebusi, koks paprastas ir greitas procesas, jei turi visus reikalingus dokumentus. Mokykla atsakė iš karto, dokumentų peržiūrėjimas užtruko vos kelias dienas ir mano vaikams buvo priskirtos klasės ir mokytojos. Vaikų mokykla jau net laukė anksčiau nei aš tikėjausi, nes dėl kelionės neturėjau galimybės pasitikrinti darbinio pašto ir suderinti dienos, kada jie pradeda. Tad pirmą dieną (pirmadienį po kelionės) atsidariusi darbinį paštą US radau laišką, kad mano vaikų jau laukta mokykloje, tad suderinome, kad jie pasirodys trečiadienį, kas buvo turbūt geras sprendimas leisti savaitės viduryje, o ne pradžioje, kad būtų laiko apsiprasti ir pailsėti per savaitgalį.

Pirmą dieną nuėjus į mokyklą, mus maloniai pasitiko mokyklos administratorė bei abiejų vaikų mokytojos, kurios pasisveikino ir pakalbėjo su mumis bei nusivedė vaikus į klases, o mes likome pildyti papildomų dokumentų. Kol tai darėme matėme, kaip Godos klasės dvi mergaitės buvo priskirtos aprodyti Godai mokyklą, tad ją vedžiojo po koridorius ir pasakojo, o Goda linksėjo 🙂 Amerikiečiai išsiskiria tuo, kad yra labai oficialiai mandagūs. Nors visi mokykloje turi dėvėti kaukes, nes vaikai nėra dar visi skiepyti nuo covid, ir nesimatė mokytojų šypsenų, bet nuolat girdėjom “We are so exited that Goda and Aistis has joined our school“ (Mes labai džiaugiamės, kad Goda ir Aistis prisijungė prie mūsų mokyklos).

Pati mokykla yra visai kitokia, nei mes įpratę matyti Lietuvoje. Ji vieno aukšto ir užimanti daug ploto. Šioje mokykloje yra įsteigtas darželis bei pradinės klasės nuo pirmos iki penktos (Elementary school). Po to jau eina Middle ir High school, kurios yra atskiruose pastatuose. Mokyklos teritorijoje yra labai didelis žaidimų laukas kieme. O viduje koridoriai su kilimine danga bei papuošti vaikų piešiniais. Mokykla labai tarptautinė, daug vaikų azijiečių ir šiaip iš įvairių pasaulio šalių. Koridoriuje yra pasaulio žemėlapis, kuriame pažymėtos visos šalys, iš kurių yra šios mokyklos moksleivių.

Į mokyklą vaikus galima atvešti mašina arba užregistruoti, kad vaikas būtų paimamas mokyklos autobusu, kuriais tikrai nemažai vaikų važiuoja, autobusai būna pilni. Taip pat didesni vaikai (greičiausiai ketvirtokai ar penktokai) ateina patys pėsčiomis arba su dviračiais. Įdomiausia yra amerikietiškų mokyklų vaikų paleidimo sistema (drop-off). Tai yra sistema, kai tu atvažiuoji su mašina prie mokyklos ir tam tikrose vietose tiesiog išleidi savo vaiką pats neišlipdamas iš mašinos. Man ji visai patinka, nors mano kolegės moterys, turinčios vaikų, labai domėjosi, kaip man, kaip europietei, atrodys ši sistema. Joms ji atrodo nesąmonė, nes susidaro kamščiai, tėvai vieni ant kitų pyksta (ypatingai moterys), jei kas nors užkiša su mašina kitiems ir trukdo eismui, žodžiu, sako, nesusipratimų netrūksta, bet mums kol kas nepasitaikė, nors jovalo tai yra. Rytais truputį būna geriau, nes tarp 7.45 ir 8 ryto vaikas turi atvykti į mokyklą, tai yra 15 minučių tarpas ir tokios didelės grūsties nebūna, tačiau atsiimti vaikų po pamokų visi atvyksta vienu metu ir tada jau tenka grūstis mašinų kamštyje ir pykti ant kitų, kurie užstoja kelią prie pasiėmimo punkto.

Vaikai į mokyklą vėluoti negali, o jei pavėluoja, turi eiti pirma pas administratorę. Pamokos vyksta iki 2.45, išskyrus trečiadienį iki 1.45. Mano vaikams laikas prailgsta ir skundžiasi, kad US jiems reikia ilgiau būti mokykloje, nes Lietuvoje mokykla buvo šalia namų ir prailgintose grupėse jie nepasilikdavo, tad pirmą valandą jau būdavo namie. Tačiau tai turbūt natūralu, kai jie dar ne viską supranta ir su draugais pilnai susišnekėti negali. O šiaip mokykloje jie jaučiasi gerai, visada maloniai laukiami, neskriaudžiami. Su mergaitėmis pastebėjau, kad yra paprasčiau. Jau antrą dieną atvedus Godą į mokyklą, keletą mergaičių iš tolo jau šaukė Godą ir kvietė prisijungti. Su bernais reikalai kiti, jiems nelabai svarbu, kad klasėje yra naujokas. Tai kol Aistis nepradėjo suprasti jų žaidimų taisyklių ir prisijungti pats, tol šiek tiek skundėsi, kad nieks su juo nedraugauja.

Visi vaikai mokykloje gauna šiokius tokius pusryčius, kaip užkandžius, ir pietus. Taip pat gali atsinešti savo užkandžius arba su specialiomis kortelėmis nusipirkti iš valgyklos. Maistas įvairus, buvau įtikinta kolegos, kad maistas sveikas, bet paklausius vaikų, tai pietų sąrašas susideda iš picų (dėl trumpesnės dienos ir picų kiekvieną trečiadienį, tai yra mylimiausia mano vaikų diena), hotdog’ų, chicken nuggets’ų, kažkokių vaikams nelabai skanių mėsos kotletų su uogiene ir kitko. Tačiau nesimato nutukusių vaikų, gal dėl to, kad vaikai čia daug juda, važinėja dviračiais. Būdami mokykloje vaikai kasdien du kartus išeina į lauką, kur gali dūkti vaikų žaidimo aikštelėje arba žaisti kokį sportinį žaidimą laukuose netoli mokyklos. Ir nėra blogo oro, vaikai visada išeina į lauką, nebent tuo metu užeina sniego pūga.

Pamokų tvarkaraščio kaip tokio čia nėra! Pamokos vyksta pagal tai, kaip mokytoja suplanuoja, bet matematika, anglų ir tokios kaip pasaulio pažinimo pamokos yra kasdien. Kiti dalykai būna kas savaitę, pvz muzika, sportas, robotika, dailė ir kiti. Tai yra, kad pvz ši savaitė yra muzikos ir vaikai turi muziką kasdien, kitą savaitę būna kažkoks kitas dalykas ir taip toliau. Namų darbų mažiukams visai beveik neužduota, nebent kokių užduotėlių duoda atostogoms ar ilgesniems savaitgaliams. Aisčiui per žiemos atostogas buvo duotas pluoštelis užduočių su tekstu apie sniego senį, kurį perskaičius reikia atsakyti į tam tikrus klausimus, išmokti atpasakoti, parašyti, kas buvo pradžioje, viduryje, pabaigoje teksto, kokia teksto esmė, taip pat skaičiavimo, nuspalvinimo, žodžių suieškojimo ir kitų nesudėtingų užduotėlių. Aisčio klasė šiuo metu kalba apie tradicijas, tad šį ilgajį savaitgalį (sausio 17 d. yra Martino Liuterio Kingo atminimo diena) davė namie padaryti paprastų užduotėlių iš perskaityto teksto ir parašyti apie savo šeimos tradicijas. Godai namų darbų duoda vieną-porą kartų per savaitę, daugiausia matematikos. Kasdien Godos klasėje vyksta skaitymo ir teksto suvokimo užduotys. Labai įdomu būna pavartyti, kokius tekstus jie skaito. Tekstai įvairiausi nuo gamtos (kaip išnyko vilkai Yellowstone nacionaliniame parke, apie lapų biosintezę ir medžių reikšmę gamtai), istorijos (apie Vašingtono paminklą, pirmąją moterį, kuri iškovojo moterims galimybę dalyvauti maratonuose), geografijos (apie Grendandijos ir Islandijos pavadinimų kilmę ir kodėl jų pavadinimai yra kaip tik priešingi – nors Grenlandijos pavadinimas angliškai reiškia Greenland (žalioji sala), joje yra apie 80% ledynų, tuo tarpu Islandija angliškai vadinasi ledo sala, nors ledynų čia tik 11%) iki kosmoso (kas yra marsaeigis). Taip pat nuo mažens vaikai mokomi politikos ir ekonomikos pagrindų (kas yra kongresas, senatas, kur gaminami pinigai ir pan). Visi skaitiniai ir užduotys yra atspausdinami, vadovėlių nėra, tad ir vaikų kuprinės lengvos.

Labiausiai nustebino mokytojų sugebėjimas susitvarkyti su vaikais, nemokančiais anglų kalbos. Kadangi Goda čia ketvirtokė, jai užduotys sudėtingesnės, bet mokytoja pradžioje Godai užduotis suvesdavo į kompiuterį ir vertėjas jas išversdavo! Tai Goda jau įgudus, jei ko nežino, naudoja vertėją. Pasak mano vaikų, US nelabai aišku, kada baigiasi viena pamoka ir prasideda kita, nėra skambučių tarp pamokų (tik prasidedant ir pasibaigus visoms pamokoms) bei pertraukų, bet vaikai yra laisvesni ir bet kuriuo metu gali užkąsti. Yra laikas, kai kiekvienas vaikas daro vis kitas užduotis, vieni skaito, kito šiaip varto knygeles, kiti dar kažką kitką veikia, bet ta veikla būna surašyta lentoje, tai vaikai žino, kas ką turi daryti, todėl didelio triukšmo klasėse nėra. Kita situacija pietų metu, kai sugūža visos pirmos ar antros klasės į valgyklą. Valgykloje dėl didelio vaikų skaičiaus, šurmulys būna didžiulis, tad valgyklos prižiūrėtojos naudoja mikrofonus 🙂 po pietų visi vaikai išbėga į lauką.

Tik nesenai sužinojau iš vaikų, kad kiekvieną dieną prieš prasidedant pamokoms, visi vaikai atsistoja, pasideda ranką prie širdies ir pasako priesaiką:

“I pledge allegiance to the flag of the United States of America and to the Republic for which it stands, one nation under God, indivisible, with liberty and justice for all“

“Prisiekiu ištikimybę Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavai ir Respublikai, kurią ji reprezentuoja, vienai tautai pavaldžiai Dievui, nedalomai bei laisvai ir teisingai visiems“

Paslaugos

Atvykus gyventi į kitą šalį, deja, nepavyksta išvengti naudojimosi tam tikromis paslaugomis, net jei jos ir gana brangios, o kartais labai įdomu patirti ir patyrinėti skirtumus. Pradėsiu nuo tam tikrų grožio paslaugų, nes jas pirmąsias teko man išbandyti. Kadangi į US atvykau su geliniu lakavimu, kuo skubiausiai reikėjo ieškoti, kur pasidaryti ir pakeisti rankų nagų gelinį lakavimą. Stebėtinai ilgai man išsilaikė lietuviškas gelinis lakavimas (net 4 savaites), nes Vilniuje jau buvau atradusi nuostabias specialistes, kurios kruopščiai ir įvairiais proceso patobulinimais, pastebimais kasmet, padaro nuostabų manikiūrą. Deja, čia teko nusivilti ir grįžti į senus laikus, kai gelinį laką nuima su acetonu ir folija – to man neteko patirti jau keli metai Lietuvoje, nors kolegė minėjo, kad taip vis dar nuiminėja kai kuriuose tik manikiūrui koncentruotuose salonuose Lietuvoje. Dauguma salonų Lietuvoje teikia kuo daugiau ir įvairių paslaugų, kaip kiekvienas salonas turi po kelias kirpėjas, manikiūristę, masažistę, veido grožio specialistę ir kitas, tuo tarpu US viskas koncentruota į vieną paslaugą (nebent dar neradau kitokių salonų), ar tai būtų manikiūro ir pedikiūro salonas, ar kirpykla, ar kita. Iš vienos pusės tai gerai, kai nori sutaupyti laiko ir gali pasidaryti manikiūrą ir pedikiūrą vienu metu, kita vertus, kiekvienos specialistės kokybė skirtinga ir jei randi gerą specialistą, nori juo ir naudotis. Įdomu, kad kol kas visuose manikiūro salonuose, kuriuose lankiausi, dirba tik azijietės specialistės. Nepaisant šiek tiek prastesnės pačio lakavimo, odelių sutvarkymo kokybės, azijietės manikiūrą užbaigia rankų iki alkūnių masažu, šita dalis labai patiko!

Tuo tarpu, nuvedusi savo sūnų į kirpyklą, pastebėjau, kad visos vyrų kirpėjos buvo baltaodės moterys su raudonais plaukais (gal tik sutapimas) 🙂 pridedu keletą nuotraukų, kurias pagavau vyrų kirpykloje. Ji tikrai skirta tik vyrams, bet kerpa ir berniukus, nors pažiūrėjus į tam tikras iškabintas nuotraukas ant sienų darosi nejauku vesti berniukus (nors visiškų nuogybių nebuvo).

Kol kas vis dar negaliu priprasti prie to, kad US už bet kokią paslaugą reikia mokėti arbatpinigius. Atrodo, juk jau ir moki tam tikrą sumą už kirpėjos ir grožio specialistės darbą. Čia gi visiškai kitaip nei restoranų ir kavinių verslas, kur moki sąskaitą už maistą, bet duodi arbatpinigius už padavėjo aptarnavimą. Deja, tenka priprasti prie tips’u kultūros. Įdomumo dėlei, čia už manikiūrą sumokėjau nuo 35 iki 45 dolerių, o už vaiko kirpimą 23 dolerius plius minimum 15% arbatpinigių.

Gamta

Apie Denverio ir jo apylinkių parkus, kurie atrodo kaip dykumos, šiek tiek pasakojau Denverio skiltyje. Čia norėčiau pasidalinti kitais gamtos objektais. Denveris pats yra įsikūręs dykynėje, tačiau vakaruose matyti kalnų masyvai, kurie pasiekiami vos už valandos kelio. Kalnai teikia įvairių pramogų, tokių kaip slidinėjimas žiemą, bei vaikščiojimas ar kopimas į kalnus ištisus metus. Patys amerikiečiai sako, kad slidinėjimas yra turtingųjų veikla ir tikrai mus nustebino kainos. Geriausia pirkti sezono bilietą dar prieš prasidedant sezonui, kuris, priklausomai nuo to ar tu slidinėji tik darbo dienom, ar ir savaitgaliais ir kokiuose slidinėjimo kurortuose, atsieina nuo 500 iki 900 dolerių, o jei norėtum šiaip dienai ar savaitgaliui, tai kaina suaugusiajam vienai dienai svyruoja nuo 90 iki 140 dolerių, tai tikrai gana brangu. Tačiau vaikščioti po kalnus tikrai nieko nekainuoja, o ir takų takelių milijonai. Tiek pat nuostabūs yra ir kalnų miesteliai. Mums labai patiko kalnų miestas Veil (paskutinės nuotraukos), kuris tiesą pasakius visai ne amerikietiškas ir po kurį vaikščiojant atrodė, kad vaikštome po kokį gražų Šveicarijos ar Italijos kalnų miestelį.

Be kalnų aplink Denverį yra puikių vietų, tokių kaip Red Rocks arba Garden of Gods prie Colorado Springs miesto. Tai nuostabūs gamtos objektai – raudonos ir aukštos gamtos suformuotos uolos. Apie jų grožį tegul šneka nuotraukos, o ne aš 🙂 Nuotraukos su amfiteatru yra iš Red Rocks, kitos iš Garden of Gods. Atšilus orams Red Rocks amfiteatre vyksta koncertai, kuriuos tikrai reiks aplankyti!

Denveris

Denveris mus pasitiko su labai akinančia saule! Iki dabar vis dar nepriprantam prie tiesiog į akis spiginančios saulės, net saulės akiniai nelabai padeda ir ypač sunku vairuojant mašiną… bet jau nebestebina, kad ryte atsikelsi ir bus saulėta diena. Jokio poreikio žiūrėti oro prognozių, nebent dėl pačios temperatūros, kuri labai svyruoja. Lietuviai yra mėgėjai skųstis, kad temperatūra per naktį nukrenta ar pakila per 10 laipsnių, o Denveryje tai yra normalu! Net nelabai suprasi kodėl vieną rudens ar žiemos dieną sušyla iki 18 laipsnių, o kitą tik iki 8, juk jokio lietaus nebūta, kas yra įprasta LT, kad po karsčių praėjus lietaus bangai, atvėsta. Visas lapkritis ir gruodis Denveryje buvo ypatingai šiltas (naktys atšaldavo iki minuso, bet dienos sušildavo net iki 15-18 laipsnių) ir jokio lietaus nei sniego. Lietaus čia apskritai mažai per visus metus (jokio poreikio skėčiams ir botams), bet kad sniego nebuvo iki pat gruodžio 31 dienos, tai buvo neįtikėtina ir apskritai Denveris mušė savo sausumo ir šilumos rekordus per šiuos du mėnesius. Nenuostabu, kad esant tokiam orui, kai ryte šalta, bet dieną sušyla, gali pamatyti žmones vaikštančius su šortais ir šlepkėm:) kai kurie vaikai čia visus metus vaikšto su šortais ir maikutėm, tik retkarčiais užsidėdami ploną megztuką nubėgti iki mokyklos. Atrodytų nuostabu, jog kiekvieną dieną šviečia saulė ir pakankamai šilta, bet tas turi ir savo minusų.. Oras Denveryje yra labai sausas ir tai atsiliepia kvėpavimo takams, kurie yra nepratę prie tokio oro. Nors mums nebuvo kažkokių didelių sunkumų (kraujuojančios nosys ir kt), bet diskomforto yra, kai gerklė ir visa kūno oda yra nuolat sausa ir reikia gerti daug vandens, o nosies gleivinė išsausėjusi tiek, kad sunku kartais kvėpuoti. Nusipirkus oro drėgnumo namuose matuoklį, paaiškėjo, kad namų oro sausumas siekia vos 20% RH, kas prilygsta dykumos sausumui, tad teko greitai imtis priemonių ir nusipirkti drėkintuvus kiekviename kambaryje, kad galėtume pakelti oro drėgnumą. Su drėkintuvais pavyksta pakelti iki 30% ir iki 40% jei tam palankios sąlygos lauke.

Mes įsikūrėme ne pačiame Denveryje, o jo priemiestyje, vadiname Greenwood Village, kad būtume arčiau darbo bei geros mokyklos. Tad gyvename čia kaip tikrame kaime, ramu, tylu, bet tuo pačiu labai gražu. Aplink vien nuosavi namai ir kotedžiukai, parkeliai ir šaligatviai, kas yra nebūdinga Amerikai. Tik deja tais šaligatviais mažai žmonės vaikšto, tik kas vedžioja šunis ar bėgioja/važinėja dviračiais. Bet kadangi mes ne amerikiečiai, tai labai džiaugiamės, kad šaligatviais galime puikiai nueiti nuo namų iki parkelių, vaikų žaidimo, teniso ir krepšinio aikštelių ir tuo pačiu susipažinti su aplinka. Tik taip vaikštinėdami netoliese namų aptikome aptvertą arklių ganyklą su trim gražiais arkliais ir keletu avyčių (gi sakiau, kad kaimas:). Kiekvienas, kad ir nedidelis, parkelis turi savo pavadinimą ir dirbtinį tvenkinuką, prie kurio nuolat būna žasų – būtent, ne ančių, kaip Lietuvoje įprasta, bet žasų! Ir deja, tenka atsiprašyti draugių, kurioms po pirmų dienų Denveryje, pareiškiau, kad niekas US nerenka šunų ekskrementų, o pasirodo čia netikėlės yra žąsys, kurios apteršia visus tvenkinių pakraščius… 😦

Kai apžiūrinėjome mūsų gyvenamosios vietos planą žemėlapyje prieš išvažiuojant, matėme, jog šalia namų yra didžiulis Cherry Creek parkas/rezervatas. Aišku, atvykus paaiškėjo, kad jis nelabai panašus į mūsų įsivaizduojamą parką, labiau kaip į dykumą su nudžiuvusia žole ir krūmais bei sutvarkytais takeliais vaikščioti, bėgioti ir važinėti dviračiais. Parkuose galima atrasti ir pamatyti kiškių, žąsų bei mums nematytų urvelinių gyvūnėlių, kurie kaip žiurkėnai išsikasę urvelius juose gyvena ir išlenda į viršų pasižvalgyti ir paskanauti.

Kadangi atvažiavome lapkritį, miestas ir apylinkės pradėjo ruoštis Kalėdoms. Denverio centre kol kas esam buvę tik tamsiu paros metu per Kalėdas pasižiūrėti papuošimų ir Kalėdinės mugės. Denverio centro ištyrinėjimas ir pažinimas dar laukia, bet Kalėdinė mugė apeita ir, deja, neprilygsta Europos Kalėdinėms mugėms, ypač Vienos, kurią be galo myliu.

Vienas iš geriausių būdų susipažinti su miesto istorija yra aplankyti miesto muziejus. Tą mes ir padarėme per Kalėdines atostogas su vaikais. Aplankėme “Denver Museum of Nature and Science“ bei “Colorado History“. Pirmasis be galo patiko – didelis, gražus, su daug Šiaurės Amerikos, ir ne tik, dirbtinės gyvūnijos egzempliorių, dinozaurų liekanų ir kitų įdomybių. Be galo daug žmonių sutikome su mažais vaikais, pridaryta daug erdvių, kur galima vaikams padūkti ir patyrinėti. Įėjimas į jį 15 dolerių vaikui ir 19 dolerių suaugusiam. Antrasis labai patiko vaikams (palyginimui 8 doleriai vaikui), nes ten padaryta senovinė mokykla, parduotuvė, tvartas, kur gali pamelžti karvę ar surinkti vištos kiaušinius. Tai vaikai įsijautę lakstė ir tyrinėjo. Colorado History muziejus supažindina su jo istorija, pradedant kaip miestas įsikūrė 1858 metais prie čia tekančio upelio Cherry Creek, kuris tai nusekdavo, tai patvindavo, kol miestiečiai ėmė ir pastatė užtvanką, kuri sutvarkė upelio problemas. Taip pat pasakojama kaip čia buvo įkurtos aukso kasyklos, kaip užėjo smėlio audros ir skėriai, kurie vos ne suniokojo miestą ir jo gyventojus.

Įsikūrimas

Sekančią dieną po skrydžio mūsų pirmas tikslas buvo nuvažiuoti pasižiūrėti būsimos gyvenamosios vietos, kurią susiradau per savo kolegos rekomendacijas ir iš karto rezervavau. Kiti kolegos, kurie persikelia gyventi pagal WU Mobility programą naudojasi kitokiu variantu ir ima laikiną butą mėnesiui laiko kol susiranda sau labiausiai tinkamą gyvenamąją vietą būdami jau vietoje ir turėdami galimybę apsižiūrėti. Mums šis variantas netiko, norėjau kuo greičiau turėti pastovią vietą su nuomos sutartimi, kad galėčiau kuo anksčiau vaikus užregistruoti į mokyklą, tad rezervavau butą be jokio apžiūrėjimo. Tačiau nuvykę sekančią dieną į būsimą gyvenamąją vietą ir sumokėję pirmo mėnesio nuomą nenusivylėme, nors prie tam tikros buto kokybės ir švaros būtum galėjęs prikibti. Butas pasirodė erdvus, paskutiniame aukšte ir aukštomis lubomis bei, aišku, be baldų, kaip įprasta Amerikoje. Visai kitoks nei pas mus Lietuvoje, kambariai ne standartiniai ir ne kvadratiniai ir kiekvienas miegamasis su atskira vonia ir drabužine (svajonė)! Įdomus faktas, kad butą galėjau rezervuoti ir rezervacijos mokestį sumokėti LT kortele, bet toliau jokių nuomos mokėjimų nepriima, jei neturi US banko kortelės ar sąskaitos, tad teko pirkti amerikietiškus čekius paprastoje parduotuvėje (beje WU Money Orders) ir sumokėti už pirmo mėnesio nuomą. Amerikoje būdinga, kad dauguma nuomojamų butų kompleksų turi bendrą baseiną (gėris vaikams) ir sporto salę, kuriais gali naudotis visi gyventojai. Aišku, žiemą baseinas nenaudojamas, bet šiltą lapkričio dieną pavyko vieną kartą pasinaudoti.

Gavę buto raktus, lėkėme į IKEA, kuri buvo mūsų pagrindinė parduotuvė kelerius savaitgalius iš eilės. Ale, mūsų nuostabai, IKEA lentynos daugelyje vietų buvo iššluotos (pirmas susidūrimas su amerikietišku materializmu), paprasčiausių vaikiškų ir dvigulių lovų negalėjome gauti dvi savaites, tai teko pradžioje miegoti ant lovos čiužinių, bet tai nebuvo didelė problema kai visi miegamieji su kilimine danga, tad net miegmaišis nebūtų buvęs blogis. Svarbiausias visgi pirkinys pirmomis dienomis buvo valgomojo stalas bei puodai su indais, kad turėtume iš ko ir kur valgyti. Tik po mėnesio laiko, kai į IKEA jau nebegalėjom net žvilgterti, atradau kitų nuostabių ir nebrangių parduotuvių, tokių kaip American Furniture (nuostabūs ir nebrangūs amerikietiški baldai, ypač svetainei), Home Goods (pasakiško grožio indai, po kurių į IKEA lėkštes ir puodelius nebegaliu žiūrėti) ir Target (visko ko reikia nuo maisto iki daiktų). Taip pat aplankėm ir kitus parduotuvių tinklus, tokius kaip Costco (tačiau Costco man nemiela, nes yra kaip begalinis sandėlys, kuriame aš pasiklystu ir nieko gero negaliu rasti, nors ten tikrai yra labai pigių daiktų ir maistų, todėl visada siunčiu vyrą, kai reikia ko iš Costco) ir Walmart. Bet mieliausia ir arčiausiai širdies maisto parduotuvė, kaip Lietuviška IKI, yra King Soops 🙂 Be abejonės, Amerikoje klesti e-prekyba ir daugumą prekių ir daiktų gali užsakyti internetu. Pirmiausias dalykas, kai atsikeli į naujus namus čia, turi užsiregistruoti Parcel, toks atskiras rakinamas kambarys su paštomatais, kur dedami tavo siuntiniai. E-prekybos lyderė, aišku, yra Amazon.com – kaip tik šiuo metu klausau audio knygą apie Jeff Bezos ir jo Amazon imperiją (“The everything store“). Didžioji dalis amerikiečių masiškai užsisakinėja per Amazon Prime. Kainos tikrai neįtikėtinos ir pristatymas greitas, bet kaip tyčia mums užstrigo keli siuntiniai kavos kapsulių, kurių niekur kitur negalim gauti, o kavos aparatas jau savaitę stovi be darbo… Paskutinį didelį pirkinį, sofas mūsų svetainei, pirkome internetu, per Wayfair, ir nors negalėjome įsitikinti sofų kokybe, daiktai nenuvylė.

O kaip smagu buvo galiausiai atsisėsti ir mėgautis įkurtais namais! Pilnai įsikūrėme prieš pat Šv. Kalėdas ir galėjome pakviesti čia gyvenančius lietuvius draugus atšvęsti švenčių.

Persikėlimas

O kai viskas buvo suruošta kelionei, beliko saugotis covido ir laukti didžios dienos! Didi diena atėjo lapkričio 4, 2021 metais, nors išsikraustyti iš namų ir perduoti juos nuomininkams dieną prieš bei pernakvoti paskutinę naktį viešbutyje prie orouosto nusprendėme ankščiau ir tai buvo geriausias sprendimas, nes nereikejo labai labai anksti keltis, kviesti taksi naktį, kuris paimtų 4 žmones ir 10 lagaminų, ir išsprendė problemą, kaip perduoti butą nuomininkams, bei patiems buvo žymiai ramiau, kai dienos prieš kelionę vakarą (nors ir vėlyvą) galėjome būti ramūs, kad palikome tuščius namus, atiduotus raktus ir daiktus ir visus lagaminus pilnai sukrautus.

Deja, kelioninis nerimas neapleidžia iki paskutinės akimirkos, kol jau nesėdi lėktuve, o ypač kai kelionė tokia tolima ir covido susirgimų skaičius siekia aukštumas. Tačiau mūsų kelionė iš Lietuvos į Denverį buvo pati tiesiausia ir lengviausia, kokia tik įmanoma (ačiū už tai mano darbdaviams!). Po trumpo skrydžio iš Vilniaus į Frankfurtą ir gero poilso Frankfurto orouosto verslo klasės dalyje, galėjome ramiai įsitaisę mėgautis 10 valandų skrydžiu Frankfurtas – Denveris, kuris tikrai nebuvo varginantis. Vaikai net numigti nenorėjo, kai tokios galimybės nuolat žiūrėti filmukus per asmeninį ekraną:) Įveikus beveik pusės dienos skrydį ir praėjus visas patikras (ypatingas dėmesys US kontrolės poste yra taikomas maisto patikrai, negali įsivešti jokios mėsos, vaisių, daržovių, augalų, sėklų ir kitų neleistinų dalykų), prasidėjo sunkioji dalis, kaip rasti išėjimą iš orouosto į ten kur reikia, kaip rasti automobilių nuomos punktą, kurio mums reikia, kaip susitvarkyti reikalus dėl laikino automobilio nuomos, kaip sutalpinti 10 lagaminų ir visus save į mašiną (pasirodė mūsų užsisakyta mašina buvo labai tinkama visiems mūsų daiktams) ir be US mobilaus ir interneto ryšio nuvažiuoti iki užsisakyto viešbučio. Kaži ar viena pati būčiau įveikusi šiuos iššūkius jei ne mano Donatas, kuris visada praktiškas ir įžvalgus tokiose situacijose. Tad be jokių didelių problemų, galiausiai nusigavome į mūsų viešbutį, kuriame praleidome dvi naktis iki kol nusipirkome bent kelis reikalingus daiktus savo būsimuose namuose. Ir nors į viešbutį atvykome popiet Denverio laiku (o kelėmes 4 ryto Lietuvos laiku), vaikai visai neatrodė pavargę ir, vyrui išbėgus ieškoti parduotuvės nusipirkti US telefono kortelę, šoko greičiausiai pervargimo, o ne laimės šokius po tokios ilgos kelionės dienos 🙂

Pasiruošimas

Pasiruošimas buvo ilgas ir banguotas. Pasiūlymą persikelti dirbti į savo darbovietės štabą, esantį Denveryje, US Kolorado valstijoje, su visa šeima gavau liepos mėnesį 2021 metų, per kurį reikėjo nuspręsti, ar norime priimti tokį iššūkį, ar ne. Kai sprendimas buvo priimtas, visas rugpjūtis buvo skirtas įvairių dokumentų pildymui ir derinimui su darbovietės pasamdytais advokatais, kurie ir paruošė visus reikiamus dokumentus US ambasadai ir vizoms gauti visai šeimai. Kai dokumentai buvo suruošti per rugpjūtį ir laikas ambasadoje paskirtas tik po mėnesio (rugsėjo gale!!!), atėjo laikinos ramybės ir neužtikrintumo laikas, kai teko laukti visą rugsėjį kol paiškės, ar vizos mums bus patvirtintos. Laukimo ir nerimo buvo nemažai, lieki nei gyvas, nei pakartas ir tuo laikotarpiu nežinai, ar planuotis toliau, ar ne, nes viskas priklauso nuo US konsulo, kuris gali patvirtinti arba ne tavo prašymą. Tačiau kaip paskui paaiškėja po susitikimo ambasadoje, nerimas būna perteklinis, nes įmonės samdomi profesionalūs advokatai padaro savo darbą ir tikimybė, kad prašymas bus atmestas yra beveik nulinė. Na o išėjus iš susitikimo ambasadoje, kas yra neišdildoma patirtis, kurios neturėjau vykdama į Work and Travel in US programą, prasideda tikrieji pasiruošimo persikėlimui rūpesčiai, kaip pradėti tvarkyti esamus namus, krauti lagaminus, parduoti nereikiamus daiktus, užsisakyti lėktuvo bilietus (nors ši dalis lengviausia, nes padeda atskira įmonė, kuri atsakinga už darbuotojų persikėlimo (Mobility) programą), susirasti naują gyvenamąją vietą Denveryje, suorganizuoti dokumentus vaikų naujai mokyklai ir daugelis kitų reikalų, reikaliukų. Tad spalis buvo tikrai įtemptas metas viskam pasiruošti ir su visais atsisveikinti ir plius izoliuotis savaitę prieš kelionę, kad covido testai būtų neigiami. Bet viskas įveikiama, neįtikėtina, kad viską taip gerai susitvarkėme ir nieko nepraleidome!

Pradžia

Keliauti ir tyrinėti kitas šalis atostogų metu visada yra smagu ir jų norisi kuo daugiau, bet persikelti laikinai gyventi į kitą šalį su šeima, kai nei vienas šeimos narys nėra tos šalies pilietis, yra nemenkas iššūkis. Ir atrodo, kam to reikia, kai Lietuvoje gyvenimas sukurtas, aplink artimieji ir draugai, mėgstami pomėgiai, bet turbūt tas nenustygstantis noras išbandyti, keisti ir nestovėti vietoje verčia kartais žmones priimti tau duotas gyvenimo galimybes. Turbūt būtų kvaila, o gal ir ne, atsisakyti tokios esamo darbo siūlomos galimybės, patirti persikėlimo gyventi į kitą šalį pasiruošimus ir iššūkius ir bandyti susikurti laikiną gyvenimą naujoje šalyje ir išnaudoti joje esamas visas galimybes. Kadangi mūsų šeimos situacijoje tai buvo labai tinkamas metas pokyčiams (noras pakeisti gyvenamąjį būstą, aišku, tuo metu Lietuvoje, vaikų tinkamas amžius pasikeitimams ir pačių noras patirti kažką naujo, o galbūt ir Covido įtaka, kad nėra kelionių), priimti tokį iššūkį nebuvo sudėtinga, nors ilgų apmąstymų būta. Dauguma draugų ir pažįstamų nuolat kartoja, kad dažniausiai tokie gyvenimo pasikeitimai nėra laikini ir patampa nuolatiniais, tačiau mes dar pažiūrėsime kuo viskas baigsis.

O kad mūsų laikino gyvenimo kitoje šalyje įspūdžiai neišblėstų ir draugai bei artimieji galėtų detaliai sekti, kaip mums sekasi, pasinaudojau vienos geros draugės mintimi viską surašyti į blog’ą. Prisipažįstu iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai ir atsakiau, kad tikrai neturėsiu laiko, kai buvo tiek daug dokumentų tvarkymo reikalų su US ambasada iki išvykimo, esamų namų Lietuvoje ištuštinimo po 10 metų gyvenimo juose ir sutvarkymo perduodant nuomininkams, lagaminų krovimo, vaikų naujos mokyklos reikalų organizavimo, visų detalių apgalvojimo ir derinimo bei naujų namų Amerikoje įkūrimo rūpesčių. Tačiau po poros mėnesių US atsirado laisvo laiko ir mintis viską surašyti nuolat kirbėjo, kurią nutariau įgyvendinti.