Denveris

Denveris mus pasitiko su labai akinančia saule! Iki dabar vis dar nepriprantam prie tiesiog į akis spiginančios saulės, net saulės akiniai nelabai padeda ir ypač sunku vairuojant mašiną… bet jau nebestebina, kad ryte atsikelsi ir bus saulėta diena. Jokio poreikio žiūrėti oro prognozių, nebent dėl pačios temperatūros, kuri labai svyruoja. Lietuviai yra mėgėjai skųstis, kad temperatūra per naktį nukrenta ar pakila per 10 laipsnių, o Denveryje tai yra normalu! Net nelabai suprasi kodėl vieną rudens ar žiemos dieną sušyla iki 18 laipsnių, o kitą tik iki 8, juk jokio lietaus nebūta, kas yra įprasta LT, kad po karsčių praėjus lietaus bangai, atvėsta. Visas lapkritis ir gruodis Denveryje buvo ypatingai šiltas (naktys atšaldavo iki minuso, bet dienos sušildavo net iki 15-18 laipsnių) ir jokio lietaus nei sniego. Lietaus čia apskritai mažai per visus metus (jokio poreikio skėčiams ir botams), bet kad sniego nebuvo iki pat gruodžio 31 dienos, tai buvo neįtikėtina ir apskritai Denveris mušė savo sausumo ir šilumos rekordus per šiuos du mėnesius. Nenuostabu, kad esant tokiam orui, kai ryte šalta, bet dieną sušyla, gali pamatyti žmones vaikštančius su šortais ir šlepkėm:) kai kurie vaikai čia visus metus vaikšto su šortais ir maikutėm, tik retkarčiais užsidėdami ploną megztuką nubėgti iki mokyklos. Atrodytų nuostabu, jog kiekvieną dieną šviečia saulė ir pakankamai šilta, bet tas turi ir savo minusų.. Oras Denveryje yra labai sausas ir tai atsiliepia kvėpavimo takams, kurie yra nepratę prie tokio oro. Nors mums nebuvo kažkokių didelių sunkumų (kraujuojančios nosys ir kt), bet diskomforto yra, kai gerklė ir visa kūno oda yra nuolat sausa ir reikia gerti daug vandens, o nosies gleivinė išsausėjusi tiek, kad sunku kartais kvėpuoti. Nusipirkus oro drėgnumo namuose matuoklį, paaiškėjo, kad namų oro sausumas siekia vos 20% RH, kas prilygsta dykumos sausumui, tad teko greitai imtis priemonių ir nusipirkti drėkintuvus kiekviename kambaryje, kad galėtume pakelti oro drėgnumą. Su drėkintuvais pavyksta pakelti iki 30% ir iki 40% jei tam palankios sąlygos lauke.

Mes įsikūrėme ne pačiame Denveryje, o jo priemiestyje, vadiname Greenwood Village, kad būtume arčiau darbo bei geros mokyklos. Tad gyvename čia kaip tikrame kaime, ramu, tylu, bet tuo pačiu labai gražu. Aplink vien nuosavi namai ir kotedžiukai, parkeliai ir šaligatviai, kas yra nebūdinga Amerikai. Tik deja tais šaligatviais mažai žmonės vaikšto, tik kas vedžioja šunis ar bėgioja/važinėja dviračiais. Bet kadangi mes ne amerikiečiai, tai labai džiaugiamės, kad šaligatviais galime puikiai nueiti nuo namų iki parkelių, vaikų žaidimo, teniso ir krepšinio aikštelių ir tuo pačiu susipažinti su aplinka. Tik taip vaikštinėdami netoliese namų aptikome aptvertą arklių ganyklą su trim gražiais arkliais ir keletu avyčių (gi sakiau, kad kaimas:). Kiekvienas, kad ir nedidelis, parkelis turi savo pavadinimą ir dirbtinį tvenkinuką, prie kurio nuolat būna žasų – būtent, ne ančių, kaip Lietuvoje įprasta, bet žasų! Ir deja, tenka atsiprašyti draugių, kurioms po pirmų dienų Denveryje, pareiškiau, kad niekas US nerenka šunų ekskrementų, o pasirodo čia netikėlės yra žąsys, kurios apteršia visus tvenkinių pakraščius… 😦

Kai apžiūrinėjome mūsų gyvenamosios vietos planą žemėlapyje prieš išvažiuojant, matėme, jog šalia namų yra didžiulis Cherry Creek parkas/rezervatas. Aišku, atvykus paaiškėjo, kad jis nelabai panašus į mūsų įsivaizduojamą parką, labiau kaip į dykumą su nudžiuvusia žole ir krūmais bei sutvarkytais takeliais vaikščioti, bėgioti ir važinėti dviračiais. Parkuose galima atrasti ir pamatyti kiškių, žąsų bei mums nematytų urvelinių gyvūnėlių, kurie kaip žiurkėnai išsikasę urvelius juose gyvena ir išlenda į viršų pasižvalgyti ir paskanauti.

Kadangi atvažiavome lapkritį, miestas ir apylinkės pradėjo ruoštis Kalėdoms. Denverio centre kol kas esam buvę tik tamsiu paros metu per Kalėdas pasižiūrėti papuošimų ir Kalėdinės mugės. Denverio centro ištyrinėjimas ir pažinimas dar laukia, bet Kalėdinė mugė apeita ir, deja, neprilygsta Europos Kalėdinėms mugėms, ypač Vienos, kurią be galo myliu.

Vienas iš geriausių būdų susipažinti su miesto istorija yra aplankyti miesto muziejus. Tą mes ir padarėme per Kalėdines atostogas su vaikais. Aplankėme “Denver Museum of Nature and Science“ bei “Colorado History“. Pirmasis be galo patiko – didelis, gražus, su daug Šiaurės Amerikos, ir ne tik, dirbtinės gyvūnijos egzempliorių, dinozaurų liekanų ir kitų įdomybių. Be galo daug žmonių sutikome su mažais vaikais, pridaryta daug erdvių, kur galima vaikams padūkti ir patyrinėti. Įėjimas į jį 15 dolerių vaikui ir 19 dolerių suaugusiam. Antrasis labai patiko vaikams (palyginimui 8 doleriai vaikui), nes ten padaryta senovinė mokykla, parduotuvė, tvartas, kur gali pamelžti karvę ar surinkti vištos kiaušinius. Tai vaikai įsijautę lakstė ir tyrinėjo. Colorado History muziejus supažindina su jo istorija, pradedant kaip miestas įsikūrė 1858 metais prie čia tekančio upelio Cherry Creek, kuris tai nusekdavo, tai patvindavo, kol miestiečiai ėmė ir pastatė užtvanką, kuri sutvarkė upelio problemas. Taip pat pasakojama kaip čia buvo įkurtos aukso kasyklos, kaip užėjo smėlio audros ir skėriai, kurie vos ne suniokojo miestą ir jo gyventojus.

Įsikūrimas

Sekančią dieną po skrydžio mūsų pirmas tikslas buvo nuvažiuoti pasižiūrėti būsimos gyvenamosios vietos, kurią susiradau per savo kolegos rekomendacijas ir iš karto rezervavau. Kiti kolegos, kurie persikelia gyventi pagal WU Mobility programą naudojasi kitokiu variantu ir ima laikiną butą mėnesiui laiko kol susiranda sau labiausiai tinkamą gyvenamąją vietą būdami jau vietoje ir turėdami galimybę apsižiūrėti. Mums šis variantas netiko, norėjau kuo greičiau turėti pastovią vietą su nuomos sutartimi, kad galėčiau kuo anksčiau vaikus užregistruoti į mokyklą, tad rezervavau butą be jokio apžiūrėjimo. Tačiau nuvykę sekančią dieną į būsimą gyvenamąją vietą ir sumokėję pirmo mėnesio nuomą nenusivylėme, nors prie tam tikros buto kokybės ir švaros būtum galėjęs prikibti. Butas pasirodė erdvus, paskutiniame aukšte ir aukštomis lubomis bei, aišku, be baldų, kaip įprasta Amerikoje. Visai kitoks nei pas mus Lietuvoje, kambariai ne standartiniai ir ne kvadratiniai ir kiekvienas miegamasis su atskira vonia ir drabužine (svajonė)! Įdomus faktas, kad butą galėjau rezervuoti ir rezervacijos mokestį sumokėti LT kortele, bet toliau jokių nuomos mokėjimų nepriima, jei neturi US banko kortelės ar sąskaitos, tad teko pirkti amerikietiškus čekius paprastoje parduotuvėje (beje WU Money Orders) ir sumokėti už pirmo mėnesio nuomą. Amerikoje būdinga, kad dauguma nuomojamų butų kompleksų turi bendrą baseiną (gėris vaikams) ir sporto salę, kuriais gali naudotis visi gyventojai. Aišku, žiemą baseinas nenaudojamas, bet šiltą lapkričio dieną pavyko vieną kartą pasinaudoti.

Gavę buto raktus, lėkėme į IKEA, kuri buvo mūsų pagrindinė parduotuvė kelerius savaitgalius iš eilės. Ale, mūsų nuostabai, IKEA lentynos daugelyje vietų buvo iššluotos (pirmas susidūrimas su amerikietišku materializmu), paprasčiausių vaikiškų ir dvigulių lovų negalėjome gauti dvi savaites, tai teko pradžioje miegoti ant lovos čiužinių, bet tai nebuvo didelė problema kai visi miegamieji su kilimine danga, tad net miegmaišis nebūtų buvęs blogis. Svarbiausias visgi pirkinys pirmomis dienomis buvo valgomojo stalas bei puodai su indais, kad turėtume iš ko ir kur valgyti. Tik po mėnesio laiko, kai į IKEA jau nebegalėjom net žvilgterti, atradau kitų nuostabių ir nebrangių parduotuvių, tokių kaip American Furniture (nuostabūs ir nebrangūs amerikietiški baldai, ypač svetainei), Home Goods (pasakiško grožio indai, po kurių į IKEA lėkštes ir puodelius nebegaliu žiūrėti) ir Target (visko ko reikia nuo maisto iki daiktų). Taip pat aplankėm ir kitus parduotuvių tinklus, tokius kaip Costco (tačiau Costco man nemiela, nes yra kaip begalinis sandėlys, kuriame aš pasiklystu ir nieko gero negaliu rasti, nors ten tikrai yra labai pigių daiktų ir maistų, todėl visada siunčiu vyrą, kai reikia ko iš Costco) ir Walmart. Bet mieliausia ir arčiausiai širdies maisto parduotuvė, kaip Lietuviška IKI, yra King Soops 🙂 Be abejonės, Amerikoje klesti e-prekyba ir daugumą prekių ir daiktų gali užsakyti internetu. Pirmiausias dalykas, kai atsikeli į naujus namus čia, turi užsiregistruoti Parcel, toks atskiras rakinamas kambarys su paštomatais, kur dedami tavo siuntiniai. E-prekybos lyderė, aišku, yra Amazon.com – kaip tik šiuo metu klausau audio knygą apie Jeff Bezos ir jo Amazon imperiją (“The everything store“). Didžioji dalis amerikiečių masiškai užsisakinėja per Amazon Prime. Kainos tikrai neįtikėtinos ir pristatymas greitas, bet kaip tyčia mums užstrigo keli siuntiniai kavos kapsulių, kurių niekur kitur negalim gauti, o kavos aparatas jau savaitę stovi be darbo… Paskutinį didelį pirkinį, sofas mūsų svetainei, pirkome internetu, per Wayfair, ir nors negalėjome įsitikinti sofų kokybe, daiktai nenuvylė.

O kaip smagu buvo galiausiai atsisėsti ir mėgautis įkurtais namais! Pilnai įsikūrėme prieš pat Šv. Kalėdas ir galėjome pakviesti čia gyvenančius lietuvius draugus atšvęsti švenčių.

Persikėlimas

O kai viskas buvo suruošta kelionei, beliko saugotis covido ir laukti didžios dienos! Didi diena atėjo lapkričio 4, 2021 metais, nors išsikraustyti iš namų ir perduoti juos nuomininkams dieną prieš bei pernakvoti paskutinę naktį viešbutyje prie orouosto nusprendėme ankščiau ir tai buvo geriausias sprendimas, nes nereikejo labai labai anksti keltis, kviesti taksi naktį, kuris paimtų 4 žmones ir 10 lagaminų, ir išsprendė problemą, kaip perduoti butą nuomininkams, bei patiems buvo žymiai ramiau, kai dienos prieš kelionę vakarą (nors ir vėlyvą) galėjome būti ramūs, kad palikome tuščius namus, atiduotus raktus ir daiktus ir visus lagaminus pilnai sukrautus.

Deja, kelioninis nerimas neapleidžia iki paskutinės akimirkos, kol jau nesėdi lėktuve, o ypač kai kelionė tokia tolima ir covido susirgimų skaičius siekia aukštumas. Tačiau mūsų kelionė iš Lietuvos į Denverį buvo pati tiesiausia ir lengviausia, kokia tik įmanoma (ačiū už tai mano darbdaviams!). Po trumpo skrydžio iš Vilniaus į Frankfurtą ir gero poilso Frankfurto orouosto verslo klasės dalyje, galėjome ramiai įsitaisę mėgautis 10 valandų skrydžiu Frankfurtas – Denveris, kuris tikrai nebuvo varginantis. Vaikai net numigti nenorėjo, kai tokios galimybės nuolat žiūrėti filmukus per asmeninį ekraną:) Įveikus beveik pusės dienos skrydį ir praėjus visas patikras (ypatingas dėmesys US kontrolės poste yra taikomas maisto patikrai, negali įsivešti jokios mėsos, vaisių, daržovių, augalų, sėklų ir kitų neleistinų dalykų), prasidėjo sunkioji dalis, kaip rasti išėjimą iš orouosto į ten kur reikia, kaip rasti automobilių nuomos punktą, kurio mums reikia, kaip susitvarkyti reikalus dėl laikino automobilio nuomos, kaip sutalpinti 10 lagaminų ir visus save į mašiną (pasirodė mūsų užsisakyta mašina buvo labai tinkama visiems mūsų daiktams) ir be US mobilaus ir interneto ryšio nuvažiuoti iki užsisakyto viešbučio. Kaži ar viena pati būčiau įveikusi šiuos iššūkius jei ne mano Donatas, kuris visada praktiškas ir įžvalgus tokiose situacijose. Tad be jokių didelių problemų, galiausiai nusigavome į mūsų viešbutį, kuriame praleidome dvi naktis iki kol nusipirkome bent kelis reikalingus daiktus savo būsimuose namuose. Ir nors į viešbutį atvykome popiet Denverio laiku (o kelėmes 4 ryto Lietuvos laiku), vaikai visai neatrodė pavargę ir, vyrui išbėgus ieškoti parduotuvės nusipirkti US telefono kortelę, šoko greičiausiai pervargimo, o ne laimės šokius po tokios ilgos kelionės dienos 🙂

Pasiruošimas

Pasiruošimas buvo ilgas ir banguotas. Pasiūlymą persikelti dirbti į savo darbovietės štabą, esantį Denveryje, US Kolorado valstijoje, su visa šeima gavau liepos mėnesį 2021 metų, per kurį reikėjo nuspręsti, ar norime priimti tokį iššūkį, ar ne. Kai sprendimas buvo priimtas, visas rugpjūtis buvo skirtas įvairių dokumentų pildymui ir derinimui su darbovietės pasamdytais advokatais, kurie ir paruošė visus reikiamus dokumentus US ambasadai ir vizoms gauti visai šeimai. Kai dokumentai buvo suruošti per rugpjūtį ir laikas ambasadoje paskirtas tik po mėnesio (rugsėjo gale!!!), atėjo laikinos ramybės ir neužtikrintumo laikas, kai teko laukti visą rugsėjį kol paiškės, ar vizos mums bus patvirtintos. Laukimo ir nerimo buvo nemažai, lieki nei gyvas, nei pakartas ir tuo laikotarpiu nežinai, ar planuotis toliau, ar ne, nes viskas priklauso nuo US konsulo, kuris gali patvirtinti arba ne tavo prašymą. Tačiau kaip paskui paaiškėja po susitikimo ambasadoje, nerimas būna perteklinis, nes įmonės samdomi profesionalūs advokatai padaro savo darbą ir tikimybė, kad prašymas bus atmestas yra beveik nulinė. Na o išėjus iš susitikimo ambasadoje, kas yra neišdildoma patirtis, kurios neturėjau vykdama į Work and Travel in US programą, prasideda tikrieji pasiruošimo persikėlimui rūpesčiai, kaip pradėti tvarkyti esamus namus, krauti lagaminus, parduoti nereikiamus daiktus, užsisakyti lėktuvo bilietus (nors ši dalis lengviausia, nes padeda atskira įmonė, kuri atsakinga už darbuotojų persikėlimo (Mobility) programą), susirasti naują gyvenamąją vietą Denveryje, suorganizuoti dokumentus vaikų naujai mokyklai ir daugelis kitų reikalų, reikaliukų. Tad spalis buvo tikrai įtemptas metas viskam pasiruošti ir su visais atsisveikinti ir plius izoliuotis savaitę prieš kelionę, kad covido testai būtų neigiami. Bet viskas įveikiama, neįtikėtina, kad viską taip gerai susitvarkėme ir nieko nepraleidome!

Pradžia

Keliauti ir tyrinėti kitas šalis atostogų metu visada yra smagu ir jų norisi kuo daugiau, bet persikelti laikinai gyventi į kitą šalį su šeima, kai nei vienas šeimos narys nėra tos šalies pilietis, yra nemenkas iššūkis. Ir atrodo, kam to reikia, kai Lietuvoje gyvenimas sukurtas, aplink artimieji ir draugai, mėgstami pomėgiai, bet turbūt tas nenustygstantis noras išbandyti, keisti ir nestovėti vietoje verčia kartais žmones priimti tau duotas gyvenimo galimybes. Turbūt būtų kvaila, o gal ir ne, atsisakyti tokios esamo darbo siūlomos galimybės, patirti persikėlimo gyventi į kitą šalį pasiruošimus ir iššūkius ir bandyti susikurti laikiną gyvenimą naujoje šalyje ir išnaudoti joje esamas visas galimybes. Kadangi mūsų šeimos situacijoje tai buvo labai tinkamas metas pokyčiams (noras pakeisti gyvenamąjį būstą, aišku, tuo metu Lietuvoje, vaikų tinkamas amžius pasikeitimams ir pačių noras patirti kažką naujo, o galbūt ir Covido įtaka, kad nėra kelionių), priimti tokį iššūkį nebuvo sudėtinga, nors ilgų apmąstymų būta. Dauguma draugų ir pažįstamų nuolat kartoja, kad dažniausiai tokie gyvenimo pasikeitimai nėra laikini ir patampa nuolatiniais, tačiau mes dar pažiūrėsime kuo viskas baigsis.

O kad mūsų laikino gyvenimo kitoje šalyje įspūdžiai neišblėstų ir draugai bei artimieji galėtų detaliai sekti, kaip mums sekasi, pasinaudojau vienos geros draugės mintimi viską surašyti į blog’ą. Prisipažįstu iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai ir atsakiau, kad tikrai neturėsiu laiko, kai buvo tiek daug dokumentų tvarkymo reikalų su US ambasada iki išvykimo, esamų namų Lietuvoje ištuštinimo po 10 metų gyvenimo juose ir sutvarkymo perduodant nuomininkams, lagaminų krovimo, vaikų naujos mokyklos reikalų organizavimo, visų detalių apgalvojimo ir derinimo bei naujų namų Amerikoje įkūrimo rūpesčių. Tačiau po poros mėnesių US atsirado laisvo laiko ir mintis viską surašyti nuolat kirbėjo, kurią nutariau įgyvendinti.