Gyvenimas užsienyje

Pradžia

Keliauti ir tyrinėti kitas šalis atostogų metu visada yra smagu ir jų norisi kuo daugiau, bet persikelti laikinai gyventi į kitą šalį su šeima, kai nei vienas šeimos narys nėra tos šalies pilietis, yra nemenkas iššūkis. Ir atrodo, kam to reikia, kai Lietuvoje gyvenimas sukurtas, aplink artimieji ir draugai, mėgstami pomėgiai, bet turbūt tas nenustygstantis noras išbandyti, keisti ir nestovėti vietoje verčia kartais žmones priimti tau duotas gyvenimo galimybes. Turbūt būtų kvaila, o gal ir ne, atsisakyti tokios esamo darbo siūlomos galimybės, patirti persikėlimo gyventi į kitą šalį pasiruošimus ir iššūkius ir bandyti susikurti laikiną gyvenimą naujoje šalyje ir išnaudoti joje esamas visas galimybes. Kadangi mūsų šeimos situacijoje tai buvo labai tinkamas metas pokyčiams (noras pakeisti gyvenamąjį būstą, aišku, tuo metu Lietuvoje, vaikų tinkamas amžius pasikeitimams ir pačių noras patirti kažką naujo, o galbūt ir Covido įtaka, kad nėra kelionių), priimti tokį iššūkį nebuvo sudėtinga, nors ilgų apmąstymų būta. Dauguma draugų ir pažįstamų nuolat kartoja, kad dažniausiai tokie gyvenimo pasikeitimai nėra laikini ir patampa nuolatiniais, tačiau mes dar pažiūrėsime kuo viskas baigsis.

O kad mūsų laikino gyvenimo kitoje šalyje įspūdžiai neišblėstų ir draugai bei artimieji galėtų detaliai sekti, kaip mums sekasi, pasinaudojau vienos geros draugės mintimi viską surašyti į blog’ą. Prisipažįstu iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai ir atsakiau, kad tikrai neturėsiu laiko, kai buvo tiek daug dokumentų tvarkymo reikalų su US ambasada iki išvykimo, esamų namų Lietuvoje ištuštinimo po 10 metų gyvenimo juose ir sutvarkymo perduodant nuomininkams, lagaminų krovimo, vaikų naujos mokyklos reikalų organizavimo, visų detalių apgalvojimo ir derinimo bei naujų namų Amerikoje įkūrimo rūpesčių. Tačiau po poros mėnesių US atsirado laisvo laiko ir mintis viską surašyti nuolat kirbėjo, kurią nutariau įgyvendinti.

Dar šiek tiek sporto

Kai atvažiavom į Ameriką, Western Union turėjo pasirašiusi reklamos sutartį su Ball arena Denveryje, kurioje turėjome galimybę žiūrėti krepšinio (Denverio Nuggets) bei ledo ritulio (Kolorado Avelanches) rungtynes iki praėjusių metų rugpjūčio, bet paskui, deja, šitas privalumas baigėsi. Be krepšinio ir ledo ritulio, Ball arenoje dar vyksta Lakroso – Kolorado Mamutų (Colorado Mammoth) – rungtynės, tačiau jų kažkodėl pagal ankstesnę Western Union sutartį negalėdavome žiūrėti. Kadangi kolegos vis pakalbėdavo, kad lakrosas yra smagus žaidimas bei Aisčio keletas draugų jį žaidžia, nupirkau bilietus visai šeimai į labai išsiilgtą Ball areną. Įdomumo dėlei į lakrosą bilietai daugmaž nuo 25 iki 100 dolerių, kas yra žymiai pigiau nei į krepšinį ar ledo ritulį. Po pernykščio Nuggets laimėjimo, kainos taip išaugo, kad dabar jos svyruoja 150-3000 (taip!) dolerių vienam žmogui. O kad jau lakrosas toks nebrangus ir sakė įdomus, galvojau reikia išbandyti.

O pasirodo lakrosas yra seniausias sportas žaistas Šiaurės Amerikos čiabuvių nuo XII amžiaus. Jis žaidžiamas tiek lauke, tiek viduje su lakroso lazdomis su tinkleliu, su kuriuo gaudomas ir perduodamas kamuoliukas. Lakroso taisyklės labai panašios į ledo ritulio – tikslas kamuoliuką pataikyti į gana mažus vartus. Lakroso žaidėjai, kaip ir ledo ritulyje, labai dažnai keičiasi, nes veiksmas vyksta labai intensyviai, tad žaidėjai pasiskirstę į gynėjus ir puolėjus, priklausomai kurioje pusėje vyksta veiksmas. Amerikoje lakrosas labai populiarus, daug vaikų nuo mažens jį žaidžia, nors yra gana agresyvus sportas. Atvykę į Ameriką, Europiečiai jį šiek tiek sušvelnino, bet vis tiek jis išliko grubus – kaip ir ledo ritulyje, lakroso žaidėjai vieni kitus stumdo, tranko lakroso lazdomis bei atsimuša į sieneles ribojančias žaidimo lauką. Kad apsisaugotų nuo smūgių, žaidėjai yra su apsaugomis ir šalmais. Žaidimas man labai patiko, tik kad Mamutams ne kaip sekėsi, tad laimėjimo džiaugsmo nebuvo 🙂

Taip pat jau kelintą kartą šį sezoną, kuris prasidėjo kovo pradžioje, su Aisčiu einame į vyrų futbolo Kolorado Rapids rungtynes. Du kartus buvome kovo mėnesį, kai išpuolė nuostabūs ir šilti orai, bei turėjome bilietus praėjusį šeštadienį (balandžio 20 dieną), kai, kaip tyčia, šiek tiek pasnigo ir atšalo. Nepaisant šalčio, rungtynių negalėjome praleisti, nes ėjo visa Aisčio komanda su tėvais ir draugais ir vaikai turėjo trenerės suorganizuotą leidimą po žaidimo įeiti į futbolo aikštę ir pasidaryti grupės nuotrauką. Stebėtinai gerai ištvėrėme žaidimo žiūrėjimą prie nulinės temperatūros, nes kaip ir visi prisirengėme keliais sluoksniais ir pasiėmėme šiltų užklotų. Tokias šaltas rungtynes vainikavo Rapids pergalė ir vaikų džiaugsmas futbolo aikštėje:

Ir pabaigai – nepatikėsit, bet pagaliau Kolorade atsidarė pirmas Padėlio teniso kortas lauke! Kiek per vėlai mums, bet sakėm reiks išbandyti!

Latviškas filmas ir “pušinuko“ lenktynės

Šios savaitės antradienio vakarą turėjau galimybę apsilankyti Latvijos Prekybos Rūmų remtame renginyje – latviškame filme “Motinos pienas“ pagal to paties pavadinimo Noros Ikstenos knygą. Renginio negalėjau praleisti, nes knygą skaičiau dar 2019 metais ir taip patiko, jog būtinai norėjau pamatyti filmą.

Filmas buvo labai geras priminimas apie knygos istorijos detales. Ėjau kartu su amerikiete kolege, kuriai norėjau parodyti nors dalelę sovietų ideologijos sugriovusios daugelių žmonių gyvenimus. Šitas filmas ir knyga toks geras atspindys, kuris vyko visose sovietų okupuotose šalyse. O vaizdai buvo tokie matyti ir artimi širdžiai, nors tuo pačiu nuolat kartojau kolegei, kad, jei ji atvyktų į Lietuvą dabar, pamatytų kaip mūsų šalis pasikeitė per 30 metų, nes tie sovietiniai ligoninių, mokyklų ir kitų įstaigų vaizdai, išgėrinėjantys kaimynai tikrai slogūs. Bet jai filmas labai patiko!

O po filmo turėjome pokalbį su knygos autore Nora bei filmo režisiere! Komanda jau kurį laiką keliauja po Ameriką ir visą pasaulį rodydami filmą. Kaip buvo įdomu paklausyti autorės įspūdžių, o ir auditorija uždavė labai gerų klausimų. Aš visai buvau pamiršusi, kad knygoje pagrindiniai herojai (močiutė, mama ir dukra) neturi vardų, tačiau filme režisierei teko jas įvardinti. Viena žiūrovė užklausė, kodėl močiutė, kurios gyvenimą sugriovė ir vyrą sušaudė sovietai tuoj po antrojo pasaulinio karo, ramiai priėmė naują režimą ir gyveno su tuo susitaikiusi, tuo tarpu jos dukra (mama) ir visa jos karta niekaip negalėjo su tuo susitaikyti. Tai Noros atsakymas buvo, jog močiutė turėjo galimybę pasirinkti, arba pabėgti iš Latvijos, arba pasilikti, ir ji pati pasirinko pasilikti, tuo tarpu jos dukros karta jau gimė nelaisvėje ir negalėjo nieko padaryti, negalėjo laisvai mąstyti, kovoti už teisybę, siekti karjeros. Aš visai buvau pamiršusi Jesse veikėją iš knygos, bet filme ši/šis veikėja(as) labai įstrigo ir kažkas užklausė, iš kur autorė sėmėsi idėjos tokiam personažui. Nora pripažino, kad Jesse yra besąlyginės meilės išraiška.

Kaip ir knyga, taip ir filmas sugraudino iki širdies gelmių. Žiūrovai salėje, tarp kurių buvo ne tik latvių, bet ir amerikiečių, ir kitų tautybių žmonių, labai dėkojo už nuostabų filmą ir knygą. Buvo norinčių išgirsti ir tolimesnę istorijos dalį, tai Nora prižadėjo po kelių metų parašyti autobiografiją. Nora prisipažino, kad nuo knygos parašymo 2015 metais jau beveik dešimtmetį važinėja po visą pasaulį su knygos, o dabar ir filmo pristatymais ir kartais pagalvojanti, kad gal jau laikas sustoti, bet žinant šiandieninę Rusijos agresiją ir pati autorė, ir visi žiūrovai sutiko, kad tai būtina tęsti. Po filmo ir diskusijos, dar priėjau prie autorės padėkoti ir pasidalinti savo įspūdžiais. Nuotraukos su Nora nepasidariau, nes ji sakė dažnai atvykstanti į Vilnių į pristatymus, tai gal dar kartą susitiksim ir pasimatysim.

Pamiršau papasakoti, kodėl angliškas filmo/knygos pavadinimas yra “Tarybinis pienas“, o ne “Motinos pienas“ kaip originalas, bet paliksiu intrigai, jei kada kas susitiksit su autore. Kas nematėt labai rekomenduoju perskaityti pirma knygą, o paskui nueiti ir įvertinti filmą, tik nepamirškit prigriebti nosinaičių!

O vakar – trečiadienio vakarą vyko ilgai lauktos Aisčio skautų būrio “pušinuko“ (Pinewood Derby) lenktynės, kurios buvo nukeltos net kelis kartus. “Pušinukas“ yra iš pušies medžio padaryta mašinėlė. Šitas reikalas Amerikoje tarp berniukų yra labai populiarus ne tik tarp skautų, bet ir darželiuose/ mokyklose. Esmė ta, kad vaikams duodama pušies medžio kaladėlė bei keletas atributų (ratai ir kt) prie jos ir iš tos kaladėlės su tėvų pagalba vaikas turi pasidaryti sau norimą mašinytę. Į mašinytės išpjovimo ir sukonstravimo dirbtuves išsiunčiau Donatą su Aisčiu dar sausio mėnesį. Mašinytės svoriui galioja labai griežtos taisyklės – gali išpjauti ir palikti kuo mažiau medžio ir pridėti papildomo metalo, kad greičiau važiuotų, bet neturi viršyti nustatyto svorio. Visos mašinytės prieš varžybas kruopščiai patikrinamos ir pasveriamos. Mašinytės po keturias varžosi keturis kartus ir greičiausios patenka į finalą. Aistis nepateko į finalą, liko septintas iš 40 vaikų, bet berniukai turėjo labai smagų trečiadienio vakarą mokyklos sporto salėje 🙂

Manitou Incline laiptai

Šį sekmadienį kėlėmės truputį po keturių ryto, kad nuvažiuotume į vieną iš objektų, kuriuos jau senai norėjome aplankyti. Manitou Springs miestelyje (netoli Kolorado Spings), valanda kelio nuo mūsų namų, yra Manitou Incline laiptai, labai populiarus, bet nelengvas pėsčiųjų takas, kylantis rytiniame Uolinio kalno šlaite. Draugai mus įtikino, kad geriausias lipimo laikas yra anksti ryte, kai gali pamatyti saulėtekį. Šis savaitgalis buvo labai šiltas, tad oras buvo tobulas tokiam iššūkiui. Manitou Incline laiptai yra siaurojo geležinkelio funikulieriaus bėgių, kurie buvo išplauti per 1990 metų kalno uolienų nuošliaužą, liekanos. Šiuo metu įkalnėje yra maždaug 2744 laipteliai nuo apačios iki viršūnės, nors viršutinis laiptelis pažymėtas „2768“. Laiptelių skaičius keičiasi blogėjant bėgių liekanų būklei ir nuolat išimant pavojingus. Laiptai iš pradžių buvo gana nestatūs, bet kopiant aukštyn vis statėjo ir vietomis koją reikėjo kelti gana aukštai. Lipimas nebuvo lengvas. Vyrai įkopė per valandą ir dešimt minučių, mums prireikė daugiau sustojimų kvapui atgauti, tad užtrukome pusantros valandos. Bet tikrai buvo verta! Lipdami sutikome labai daug įvairaus amžiaus žmonių – ir sportuojančių, ir jaunų, ir vyresnio amžiaus žmonių (viena moteriškė šitą pramogą įveikė per savo 70-ąjį gimtadienį!). Kopiant buvo smagu paskatinti vieni kitus, kad būtinai įveiksime šitą iššūkį! Grįžome jau ne tais pačiais laiptais, o kitu serpantinų keliuku, skirtu nusileidimui.

Velykos’24

Ši savaitė buvo morališkai sunki, kai pagaliau supratau, kad ne tik mūsų viešnagė Amerikoje jau eina į pabaigą, bet ir mano daugiau kaip dešimtmetį trukusi darbinė kelionė. Nors ir žinojau, kad taip greičiausiai bus, bet visada dar kažko tikiesi, ypač kai pripranti ir susigyveni su įmone. Bet kokia pabaiga nėra lengva. Pagalvojau, kad išvažiuoti iš Lietuvos buvo lengviau, nes tvirtai žinojau, kad tai bus tik laikinas mūsų nuotykis, nors ir kiek žmonės čia atvažiavus sakė “visi mes taip sakėm – laikinai“ arba “nieko nėra pastovesnio už laikinumą“, bet kai ilgiau pabendrauji su tokiais žmonėm supranti, kad jie tik ir ieškojo visokių galimybių išvažiuoti. Viena lengvinanti aplinkybė mums, kad mes visi gimę Lietuvoje ir čia Amerikoje buvome trumpai, tuo tarpu kaip aš dabar puikiai suprantu mišrias šeimas, kurių širdys tikrai plyšta pusiau, kur gyventi (aš su tavim @Živiliuk! – laukiu nesulaukiu susimatymo Lietuvoje).

Po gana sunkios savaitės, penktadienį praleidau su Aisčiu ir jo kolumbiečiu draugu, nes buvau pažadėjusi jiems abiems pasivažinėjimą su kartingo mašinomis. Jų šeima, kaip įprasta pietų amerikiečiams, labai tikinti ir kiekvieną sekmadienį kartu su tėvais ir brolių/sesių šeimynomis lanko bažnyčią. Jau ne kartą jie mane vis kviečia prisijungti į jų lankomą bažnyčią ir šį kartą (Didijį Penktadienį) galvoju reikia pagaliau nuvažiuoti. Bažnyčia krikščioniška, bet ne Romos katalikų.

Po penktadienio ir dar sekmadienio (įkalbėjau visą šeimą nuvažiuoti per Velykas), vis dar negaliu atsigauti nuo tokios alternatyvios bažnyčios. Visi esam girdėję apie Amerikietiškas gospel mišias, tačiau čia buvo visai kitas lygis. Pradedant nuo to, kad į bažnyčią ateini kaip į konferencijų centrą – koridoriuose stalai su kavos aparatais amerikiečių patogumui (nes kaip gi nepasiimsi kavos į pamaldas). Pačios pamaldos vyksta didelėje salėje su patogiomis kėdėmis, scena, garso kolonėlėmis aplink bei dideliais ekranais. Viskas prasideda lyg koncerte – muzikantai su gitaromis ir būgnais bei keletas solistų pradeda pamaldas trankia muzika. Sekmadienį ant ekranų net tiksėjo minutės/sekundės iki ceremonijos pradžios. Muzika grojo kaip intarpai tarp vietinio ir centrinio pastoriaus kalbų. Vietinis pastorius dalyvavo gyvai ir keletą kalbų sakė nuo scenos, o kitų pastorių kalbas žiūrėjome per ekranus. Pastoriai taip pat nieko panašaus į Romos katalikų kunigus… pradedant, kad jie turi šeimas ir baigiant, kad atrodo, jog priklauso (o gal ir kažkada priklausė) nusikaltėlių grupuotėm (sunku šitai rašyti, bet tikrai toks susidarė įspūdis). Tiek penktadienį, tiek sekmadienį klausytų per video pastorių kalbos buvo labai asmeninės, kaip jie išlipo iš depresijų, nerimo, noro nusižudyti kelio ir kaip atrado Dievą. Sekmadienį pastorius tiesiai šviesiai pasakė, kad prieš atrasdamas Dievą, stovėjo bažnyčioje su kokaino maišeliu kišenėje ir noru nusižudyti ir tikrai netikėjo, kad gali tapti tuo, kuo yra dabar. Paklausiusi tokių kalbų, tikrai suprantu, kodėl kai kuriuos amerikiečius tai žavi ir kodėl atsiranda tiek gerbėjų. Dabar rašydama net galvoju, tikiuos nenusidėjau eidama į tokias Velykines pamaldas, bet buvo labai įdomi patirtis, tarsi papuolus į visai kitą pasaulį. @Jogile-Tesa – tikiuos padiskutuosim įvairių religijų temomis, kai grįšiu!

Didžiojo penktadienio pamaldos:

Sekmadienio Velykinės pamaldos:

Šitoje Red Rocks bažnyčioje dar vyksta ir vaikų užsiėmimai. Tėvai, ateinantys į pamaldas, gali palikti savo mažesnius vaikus (pradinukus) savanorių prižiūrimose klasėse, kur jie žaidžia ir daro įvairius darbelius. Aistis sekmadienį su draugu prisijungė į tokią klasę.

Vis dar negaliu atsigauti nuo tokių alternatyvios bažnyčios įspūdžių, bet eksperimentą turėjau padaryti (jau senai norėjau aplankyti kokią bažnyčia čia). O šiaip Velykos praėjo gražiai, ramiai ir su margučiais. Gražios visiems antros Šv. Velykų dienos Lietuvoje, o mes jau pulsime į darbus!

Pavasario atostogos – Arizona

Nuo nacionalinio parko pajudėjus link Arizonos sostinės, netoli kurios buvau rezervavusi dvi nakvynes gražioje rančoje, pastebėjome įspėjimus dėl sniego, bet iš karto nusistebėjome – sniegas čia? Arizonoje? Gi važiavome link Finikso, kuriame rodė virš 20 laipsnių šilumos. O pasirodo, kad įspėjimais reikia tikėti, nes šiaurinė Arizonos dalis yra aukštai virš jūros lygio. Suakmenėjusio miško nacionalinis parkas pasirodo yra 1,6 km aukštyje, tad kai išvažiavome iš jo, toliau kilome aukštyn, dangus apsitraukė pilkai ir prasidėjo toks snygis, kaip per didžiausią pūgą Kolorade. Žemę staiga padengė nemažas sluoksnis sniego, kelias pasidarė slidus, o visos mašinos, kurių pasirodė visai nemažai toje dalyje, važiavo ypatingai lėtai dėl tokių sąlygų. Negalėjome patikėti kur patekome ir kaip už dviejų valandų kelio gali būti 20 laipsnių šilumos. Per sniego pūgą važiavome apie valandą, tada pradėjome leistis kalnais žemyn ir sniegas virto lietumi, bet tai irgi nežavėjo. Likus pusvalandžiui iki mūsų rančos, oras pagaliau pradėjo gerėti – išlindo saulė ir temperatūra pradėjo kilti. Tad pagaliau pamatėme mūsų lauktus Arizonos vaizdus su milžiniškais kaktusais.

Saguaro ežero rančą radau atsitiktinai benaršydama ką nuveikti prie Finikso ir man taip patiko, kad nusprendžiau išbandyti. Pirmąjį vakarą rančoje turėjome šventinę vakarienę Šv. Patriko dienos ir Donato gimtadienio proga. Vakarienė vyko lauke, su amerikietiška kantri muzika ir labai skaniais trijų dalių patiekalais. Dauguma susirinkusiųjų buvo iš apylinkių, atvykusių kartu su draugais pavakarieniauti ir gerai praleisti laiką. Ranča tokius teminius vakarus daro keletą kartų per mėnesį. Vakaras tikrai buvo puikus, nors ir vėsokas, o saulės apšviestos prie rančos esančios uolos atrodė romantiškai.

Kitas dvi dienas rančoje tiesiog ilsėjomės – ėjome pasivaikščioti po apylinkes, pasižiūrėti rančos arklių, pasimaudyti šildomame baseine, pažaisti stalo tenisą ir kitus žaidimus lauke ar rančos viduje. Ranča labai graži ir skirta tikram poilsiui. Antrą dieną po vakarienės rytas buvo nuostabus, nors ir vėsokas, bet gerai, kad pasivaikščiojome ir vaikai pasimėgavo baseinu, nes po pietų kelis kartus nulijo ir net su kruša, tad teko išmėginti žaidimus viduje. Kadangi buvo pirmadienis ir dauguma apsistojusių rančoje savaitgalį išvažiavo, jautėmės, kad mes vieni karaliautume, išskyrus administracijos darbuotojus, kurie pagelbėdavo, jei reikėdavo. Trečią, išvažiavimo dieną oras jau buvo geresnis, tad dar pasimėgavome šia vieta iki pietų. Pati ranča įsikūrusi netoli Saguaro ežero ir šalia Druskos upės (Salt River). Saguaro ežeras yra ketvirtas iš vadinamojo keturių ežerų laiptų. Pirmasis ir didžiausias yra Ruzvelto ežeras, tada eina Apačių ir Kanjono ežerai (nuotrauka apačioje parodanti visus keturis ežerus ir Druskos upę). Kadangi tas vietoves senais laikais dažnai apsemdavo, 1928 metais rančos vietoje buvo įkurta darbo stovykla, kurioje gyvenantys darbininkai padėjo pastatyti ežero užtvanką. Pasibaigus statybos darbams, pora iš Kansaso valstijos nusipirko darbininkams gyventi pastatytus namelius ir kitus pastatus ir pavertė šią vietą į gražią rančą, kurią valdė trys Durandų šeimos kartos nuo 1948 metų. Tada valstybė kažkuriam laikui privertė uždaryti rančą dėl užtvankos remonto/atnaujinimo darbų, bet ji vėl, tik naujai, buvo atgaivinta prieš kokius 30 metų. Daugiau grožio ir istorijos apie šią vietą nuotraukose ir jų puslapyje: https://www.saguarolakeranch.com

Palikę Saguaro ežero rančą ir pabuvę tokioje gražioje gamtos apsuptyje, nusprendėme neužsukti į Arizonos sostinę Finiksą, nes nieko įdomaus lankytino neradau, tad pajudėjome į šiaurę, į Sedoną. Sedonoje pasivaikščiojome po gražias gamtos vietas (atrodė, kad jau kanjonų pradžia) ir aplankėme Uolų Čiuožyklų parką (Slide Rock Park). Uolos taip nugludintos ir pakrypusios tiesiai į vandenį, kad vasarą žmonės tikrai slidinėja/čiuožinėja nuo uolų į upės vandenį. Man atrodė baisu įsivaizduoti, bet tikrai taip vyksta, tik mūsų apsilankymo metu dar buvo šaltoka 🙂

Pakeliui link namų dar kartą užsukome į Didijį Kanjoną. Aš galėčiau nuolat žiūrėti į šitą tobulą lyg “ant pasaulio krašto“ kanjonų vaizdą, tad dar kartą norėjau jį pamatyti prieš išvažiuojant iš JAV:

Šį kartą kanjone sutikome neįtikėtinai daug briedžių, visą pulką, tikrai virš 20. Tik ne tose populiariose vietose, o šiek tiek nuošaliau. Juos matėme iš labai arti – metras nuo mūsų ir jie visai nebijojo žmonių, o tiesiog buvo susikaupę į žolės, medžių žievės ar net spyglių valgymą. Kai kurie buvo priėję prie pat kanjono krašto ir mąsliai žvelgė į nuostabų vaizdą 🙂 taip pat matėme tikrus kaubojus parjojančius su arkliais iš kanjono gilumų į viršų.

Kadangi mūsų metinis nacionalinių parkų pasas dar galiojo nuo kelionių su mamomis, dar kartą užsukome į Arkų kanjoną dėl vieno tikslo – nueiti iki Subtiliosios Arkos (Delicate Arch), iki kurios kelias tikrai nėra lengvas, labiau priskiriamas prie sunkių, nes reikia kopti gana aukštyn uolėtomis vietomis be jokio šešėlio galimybės, o pasiekti arką į vieną pusę reikia mažiausiai 45 minučių. Nors visos mūsų kelionės metu buvo gana vėsoka (labai tikėjausi, kad rančoje bus apie 24C, tačiau šiluma pasitraukė į vėlesnes dienas ir tebuvo 18C), tačiau Arkų kanjone buvo apie 20C, kas buvo pats tas kopti link arkos, vietomis net karšta, kur be vėjo. O užkopus pamatėme, kad arka susiformavusi prie pat krašto, nuo kurio vieno krašto skardis/kanjono plyšys žemyn, o iš kitos pusės va tokia įduba:

Suma sumarum – dar viena nuostabi kelionė po šiek tiek lankytas, šiek tiek naujas vietas! O čia visos kelionės maršrutas kertant keturias valstijas:

Pavasario atostogos – Suakmenėjusio Miško Nacionalinis Parkas

Po apsilankymo Albuquerque pajudėjome į vakarus. Arizonos valstijos šiaurės rytinėje dalyje (Navajo ir Apačių genčių apskrityse) užsukome į Suakmenėjusio Miško Nacionalinį Parką (Petrified Forest National Park), kuris žymus dėl didelių suakmenėjusios medienos telkinių ir plyti 900 kvadratinių kilometrų plote.

Parko pradžioje aplankėme įspūdingas spalvotas kalvas bei dykumas. Pirmieji žmonės į šias vietoves atvyko prieš 13 tūkstančių metų, o maždaug prieš du su puse tūkstančių metų parko teritorijoje įsikūrė Pueblo genties protėviai, kurie gyveno mūriniuose būstuose, vadinamuose ‘pueblos’, tad parke galima buvo apžiūrėti jų liekanų bei pamatyti petroglifų, senovinių piešinių ir užrašų, išraižytų ir nupieštų uolose, urvų sienose ir akmenyse.

Per parką eina istorinis JAV kelias “Route 66“, kuris šioje vietoje jau išnykęs, o šalia eina dabartinis I-40 greitkelis.

Suakmenėjęs miškas labiausiai yra žinomas dėl savo fosilijų, ypač nuvirtusių medžių, augusių vėlyvojo triaso epochoje, maždaug prieš 225 milijonus metų. Maždaug prieš 60 milijonų metų Kolorado plynaukštė, kurios dalis yra šis parkas, buvo veikiama tektoninių jėgų ir padidėjusios erozijos. Be suakmenėjusių medžių, parke buvo rasta kitų augalų fosilijų, tokių kaip vėlyvojo triaso paparčių, cikadų bei ginkmedžių, taip pat atkasta ir faunos liekanų, milžiniškų roplių, vadinamų fitozaurais, didelių varliagyvių ir ankstyvųjų dinozaurų. Paleontologai parko fosilijas atkasė ir tiria nuo XX amžiaus pradžios. Kai vaikščiojom po suakmenėjusių medžių liekanas, norėjosi fotografuoti visus iš eilės, nes atrodė, kad kiekvienas skirtingas. Rąstai tik iš išorinės pusės atrodo kaip medžio liekanos, tuo tarpu kelmo viduje susikristalizavusios įvairių spalvų nuosėdos. Tikrai kažkas neįtikėtino ir įspūdingo.

Pavasario atostogos – Naujoji Meksika

Kaip ir kiekvieną kovo mėnesį, vaikams prasidėjo pavasario atostogos. Prieš atostogas Denverį užklupo didžiulė sniego audra, apie kurią darbe kalbėjo jau nuo pirmadienio ir spėliojo, kiek pėdų/colių pamatysime atsikėlę ketvirtadienio ryte. Vaikams mokykla, kaip čia įprasta dėl blogų oro sąlygų, buvo atšaukta ir ketvirtadienį, ir penktadienį prieš atostogas. Vaikai tik ir laukia tokių “sniego dienų“ (snow day), kurių šią žiemą nebuvo daug, pamenu tik vieną sausio dieną atšauktą mokyklą dėl didelio šalčio, o dėl sniego net nepamenu, nes tikrai ši žiema buvo ganėtinai šilta. Bet šįkart prisnigo tikrai daug ir labai sunkaus ir šlapio sniego. Viskas prasidėjo nuo trečiadienio vakaro lietaus, kuris naktį perėjo į sniegą. Per parą prikrito apie dvi pėdas (60 cm) sniego, kuris išlaužė net tvirtas pušis. Prieš išvažiuojant į kelionę į Arizoną, tokį vaizdą palikome kieme, bet bent keliai jau buvo gerai nuvalyti penktadienio dieną.

Kelias į Arizoną link sostinės Finikso (Phoenix) vedė pro Naująją Meksiką, tad pirmąją nakvynę praleidome nedideliame Las Vegas miestelyje, kuris nėra tas populiarusis Las Vegasas, esantis Nevadoje. Jame užsakiau nakvynę pačiame miestelio centre istoriniame Plaza viešbutyje, kurio nakvynės kaina buvo tokia pati, kaip bet kokio motelio pakelėje. Tad kodėl gi ne! O viešbutis tikrai buvo vertas dėmesio. Atidarytas 1882 metais, jis dvelkė istorija, gražiu vestibiuliu, laiptais, aukštom lubom bei knygų prikrautomis lentynomis tiek kambariuose, tiek koridoriuose. Taip pat prie kiekvieno kambario buvo pakabinta lentelė su kokiu nors žymiu žmogumi nakvojusiu čia.

Plaza viešbutis yra pačioje miestelio širdyje – pagrindinėje aikštėje, aplink kurią daugybė sendaikčių parduotuvėlių.

Po Las Vegaso užsukome į jau matytą Albuquerque miestą papietauti ir dar ką nors naujo aplankyti. Jame buvome lygiai prieš du metus, taip pat per pavasario atostogas (ankstesnis straipsnis apie Naująją Meksiką ir joje aplankytą Santa Fe, Albuquerque ir kelionę iki pat El Paso čia: https://wordpress.com/post/tmgyvenimasuzsienyje.wordpress.com/286). Kaip ir praėjusį kartą, aplankėme Albuquerque pagrindinę aikštę su nuostabiais moliniais namais ir Šv. Pilypo (San Felipe) bažnyčia.

Labai norėjau aplankyti Albuquerque miesto muziejų, į kurį užėjome pačiu laiku, kai praūžė nemenkas lietaus debesis. Muziejus labai patiko ir susidėjo iš kelių dalių: dailės/meno ekspozicijos ir interaktyvios dalies apie miesto istoriją ir jos drąsius gyventojus. Labiausiai įstrigo nufilmuotas performansas apie menininkę Uršula Džonson, kuri visą dieną rišo iš vytelių krepšį aplink save, kad užsidarytų jame nuo visų pasaulio blogybių. Taip pat vienas liūdnas faktas – kaip ir visur Amerikoje čiabuviai buvo verčiami lankyti vietines mokyklas, mokytis anglų kalbos ir buvo baudžiami, kai kalbėdavo savo kalba, tačiau antrojo pasaulinio karo metais amerikiečiai suprato, kad paimtus kovoti vietinius gyventojus ir jų genties kalbą gali panaudoti kaip kodą, kurio priešai negalėtų iššifruoti. Liūdna, kai ilgai engta kalba, pasidaro vis dėlto svarbi ir net padeda įgyti pranašumą kare. Žiūrėjome filmuotą medžiagą, kaip vietinis gyventojas labai didžiavosi galėjęs pagelbėti savo šaliai kare naudojant unikalų kodą – savo genties kalbą.

Naujosios Meksikos valstija buvo tik stotelė pakeliui į Arizoną, kurioje buvome buvę šiaurinėje dalyje – Didžiajame Kanjone, tad norėjosi pamatyti tą tikrąją Arizoną su didžiuliais kaktusais kaip iš paveiksliuko.

Filmas “Irklais per Atlantą“

Kita mūsų ką tik prabėgusio šeštadienio pramoga buvo filmo “Irklais per Atlantą“ peržiūra ir susitikimas su pačiu Aurimu Valujavičiumi! Per savo ilgą, visą mėnesį trunkantį ir labai intensyvų filmo turą po JAV ir Kanadą, Aurimas užsuko ir į Denverį, tačiau čia ilgai neužsibuvo – atvyko ryte, o vėlai vakare jau išskrido į Torontą. Pasižiūrėti jo filmo Kolorado Lituanistinės mokyklos, kuri įkurta bažnyčioje, salėje susirinko nemažas lietuvių ir ne tik būrys.

Mums labai patiko Aurimo filmas. Pavyko įsijausti į beveik dvejus metus trunkantį Aurimo pasiruošimą didžiajai kelionei bei plaukimo per Atlantą kasdienybę. Nors, kaip sakė pats Aurimas, filmo režisierius skundėsi, kad kelionėje buvo per mažai dramų (realiai tik vienas rimtesnis apsivertimas ir rankos susižeidimas peiliu), bet mums patiko, kad jame netrūko jausmų – Aurimo mamos ašarų ir pergyvenimo, tikro vaikiško džiaugsmo pamačius delfinus ir banginį, susižavėjimo paragavus pačio sužvejotos žalios žuvies, pirmą kartą po keliasdešimt dienų atsidarius “Sprite“ bei širdį veriančių palinkėjimų apie gyvenimą ir jo laikinumą.

Stebėtinai daug klausimų po filmo pasipylė iš visų suaugusių ir vaikų. Visiems labai įdomu buvo sužinoti technines detales, kaip pavyko jo mamai ištverti tuos sunkius keturis mėnesius bei tolimesnius Aurimo planus. Man labiausiai patiko jo atsakymas į klausimą, ar sekanti kelionė po Naująją Zelandiją dviračiu nebus “prastesnė“ nei ši per Atlantą – tai Aurimo atsakymas buvo toks, kad įsitikinimas, jog kiekviena sekanti kelionė turi būti kažkuo įspūdingesnė nei ankstesnė yra tik pačių žiūrovų/sekėjų lūkestis, tačiau jis planuojasi savo gyvenimo keliones pagal norą ir galimybes. Aš visai nežinojau, kad būtent šią kelionę Aurimas sugalvojo Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą 90-ųjų metų metinėms paminėti. Taip pat viena mama uždavė klausimą, ką jis patartų ir kaip įkvėptų vaikus siekti didžių tikslų. Iš jo atsakymo jautėsi šioks toks susierzinimas, nes jis dažnai gauna tokių klausimų ir laiškų iš mamų, kurios pabrėžia, kad jis yra jų vaiko didvyris ir kaip vaiką paskatinti. Tačiau Aurimas griežtai liepė patiems tėvams atsigręžti į savo vaikus ir tapti savo vaikų herojais ir didvyriais, o ne ieškoti jų kituose asmenyse 🙂 tai va. O labiausiai man patiko palinkėjimas apkabinti savo artimuosius ir džiaugtis kiekviena diena, nes viskas yra laikina, mes esame tik smiltelė žemėje arba lašas vandenyne. Apkabinu!

Miuziklas “Žinutė butelyje“ (Message in a Bottle)

Galvojau visas mūsų šio savaitgalio pramogas surašysiu į vieną straipsnį, bet po penktadienio miuziklo, kuris mane taip sužavėjo ir sujaudino, manau, jis vertas atskiro dėmesio. Miuziklas “Žinutė butelyje“ mane sudomino tuo, jog tai šokio spektaklis sukurtas pagal garsaus anglų muzikanto ir dainininko Stingo dainas. Miuziklo pavadinimas sutampa su viena iš Stingo dainų.

Ėjau vien dėl gražios Stingo muzikos ir visai nesitikėjau tokio pribloškiančio miuziklo, kuris apjungė nuostabias Stingo dainas su labai stipria istorija ir grakščiu šokiu. Likau begalo sužavėta ir tuo pačiu su skausmu širdyje ir ašaromis akyse, nes miuziklo istorija – apie karo pabėgėlius. Man tai labai surezonavo su Ukraina, nors, aišku, Kate Prince (miuziklo režisierė ir choreografė) jį statė apie visus pasaulio pabėgėlius.

Išgalvota miuziklo istorija pasakoja apie šeimą, kuri gyvena ramų ir gražų gyvenimą viename šalies kaime. Miuziklas prasideda keturiomis labai pozityviomis Stingo dainomis. Iš pradžių rodomas šešėlių šokis, o tada pakyla uždanga ir prasideda Stingo daina “Desert Rose“ (Dykumų rožė) ir šokis, rodantis gražų bendruomenės gyvenimą. Man net šiurpuliukai nuėjo per kūną nuo tokios miuziklo pradžios. Tačiau nuo penktos dainos – King of Pain (Skausmo Karalius), kuri iš tikrųjų yra grupės Policija (The Police), kurioje Stingas dainavo prieš pradėdamas solinę karjerą, daina – prasideda karas/politiniai neramumai šalyje. Ramų ir gražų žmonių gyvenimą sujaukia tironiška valdžia, dėl kurios žmonės praranda laisvę, vyrai žūsta, moterys prievartaujamos (kaip subtiliai buvo parodyta šita dalis, tikrai bravo režisierei ir choreografei). O tada žmonės pasiryžta palikti savo šalį, ieškodami laisvės ir ramybės kažkur kitur. Pabėgėlių kelias ilgas, sunkus, per jūras ir vandenynus. Vos išgyvenę kelionę jie papuola į nežinomas vietas ir yra suimami, moterys ir vyrai atskiriami. Pabėgėlių stovyklos (kaip tikro kalėjimo) gyvenimas ir negalėjimas susimatyti su savo artimaisiais, kurie buvo atskirti, parodomas per Stingo dainas “Every Breath You Take“ (Kiekvienas Tavo Įkvėpimas) bei Žinutė Butelyje. Po ilgų kankynių stovykloje, galiausiai vieni paleidžiami į laisvę, tada kiti, tačiau gyvenimas naujoje šalyje nėra lengvas ir pilnas blogų sprendimų, vien dėl to, kad reikia kažkaip išgyventi. Galiausiai miuziklas baigiasi daina “They Dance Alone“ (Jie šoka vieni), kurios žodžiai pranašauja, kad vieną dieną mes šoksime ant jų kapų, vieną dieną mes dainuosime laisvę, vieną dieną mes juoksimės ir džiaugsimės bei šoksim visi kartu. Aš interpretuoju tai kaip viltį, bet paklausius visų šios dainos žodžių, daug reikšmių, manau, galima įžvelgti.

Aš vis dar negaliu patikėti, kad įmanoma sujungti tokią gražią ir jautrią temą, sudėlioti visą siužetą nuo pradžios iki pabaigos pagal vieno dainininko dainas! Straipsnyje rašė, kad režisierė Kate labai mėgo Stingo dainas nuo vaikystės ir, kai jai kilo ši idėja, ji pati susitiko su Stingu pristatyti savo mintį ir gauti iš jo leidimą. Tikrai WOW! Sužavėjo ne tik siužetas susietas su gražiomis Stingo dainomis, bet ir choreografija bei scenos dekoracijos. Pats geriausias, stipriausias, gražiausias ir jautriausias miuziklas kokį kada nors teko matyti!!!!

Ilgasis vasario savaitgalis ir Godos gimtadienis

Šis ilgasis vasario savaitgalis buvo nuostabus dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – aš išlaikiau egzaminą, kuriam ruošiausi kelis mėnesius!!! Kokia palaima ir palengvėjimas buvo šeštadienį po egzamino! Dabar esu sertifikuota vidaus auditorė – pagrindinis mano profesijos sertifikatas. Pagaliau vėl galėsiu skaityti knygas (kaip tik pradėjau skaityti lauktuvių gautą ir visų giriamą Manto Adomėno “Moneta ir labirintas“), nebesimokyti vakarais ir daugiau laiko skirti vaikams bei be sąžinės graužimo eiti į renginius savaitgaliais. Tuo pačiu po truputį pradėsime ruoštis mūsų grįžimui į Lietuvą.

Sekmadienį po egzamino išvažiavome pailsėti į kalnus (Winter Park miestą) ir paslidinėti lygumų slidėmis. Nors kalnuose buvo vėsoka (kai atvažiavome -15 laipsnių) ir be saulės, bet buvo gera pasportuoti ir pasigrožėti žiema.

Įdomiausia, kad kitą dieną Denveryje buvo +15 laipsnių ir mes jau žaidėme pickle ball’a savo kortuose. Labai gerai Kolorado orus parodo apačioje dešinėje esanti nuotrauka, kurią pamatėme vienoje iš Winter Park kavinių, kurioje pietavome po slidinėjimo:

Pirmadienį ir antradienį vaikams buvo laisvos dienos. Pirmadienis buvo Prezidento Diena, kuri visada būna trečią vasario pirmadienį, ir kaip tik per šį ilgąjį savaitgalį išpuola Godos gimtadienis nuo tada, kai atvažiavome čia (kitais metais jau neišpultų laisva diena per gimtadienį, bet jau ir nebereikės). Kaip ir praėjusiais metais Goda pasikvietė dvi drauges nakvynės ir dar dvi prisijungė į filmą. Viena iš draugių Mariam buvo ir praėjusiais metais. Mariam gimusi čia Amerikoje, bet jos mama yra iš Armėnijos, Kalnų Karabacho. Nežinau, ar pasakojau, bet su Mariam mama kažkada gerdamos kavą pas ją namuose, kai pasiėmiau Godą iš nakvynės pas Mariam, labai įdomiai pasišnekėjom apie Armėniją, Kalnų Karabachą ir Lietuvą. Jai labai įdomu buvo sužinoti daugiau apie mūsų šalį ir stebėjosi, kad aš žinau apie Kalnų Karabachą. Su ja man visada smagu pašnekėti. Jei būtume ilgiau, tokią draugę mielai priimčiau į savo širdį. Tačiau ji tiek daug dirba, kad jos mergaitėmis daugiausia rūpinasi jos tėvai gyvenantys kartu, o brolis vežioja į mokyklą ir būrelius tomis dienomis, kai būna jos savaitės dienos prižiūrėti mergaites, nes yra išsiskyrusi. Mane pradžioje labai šokiravo skyrybų procesas Amerikoje. Čia labai griežtai pas(is)kirstomos mamos/tėvo priežiūros savaitės/dienos. Tad jei norime susitikti su Mariam ir jos mama kartu, tai galime padaryti tik jos priežiūros dienomis. Iš pradžių man tai atrodė kaip tikra nesąmonė, kai keletą kartų vis siūliau joms kartu su mumis nueiti į koncertą ar susitikti, iki tol kol sužinojau, kad ji mergaites prižiūri nuo sekmadienio popietės iki trečiadienio vakaro. Tad ne savaitgalį sunku kažką pasiūlyti nuveikti dėl mokyklos ir būrelių. Bet per laiką kažkaip pripratau ir pagalvojau, kad gal ir teisingas toks griežtas 50/50 atsakomybės pasiskirstymas, ne taip kaip Lietuvoje dažniausiai priežiūra lieka mamoms, o tėvai tik pinigėliais prisideda ir jokio vargo, priežiūros, auklėjimo.

Gimtadienio pusryčiai su Mariam ir Khloe

Per visus mokymus labai pasiilgau kažką parašyti ir pasidalinti mintimis. Keletą idėjų paliksiu kitam kartui, o šiam – keletas dalykų ką nuveikėm, pamatėm per vasarį, kurių nebuvo daug, nes reikėjo mokytis. Bet oras, kaip tyčia, savaitgaliais padėjo tam, nes kelis vasario šeštadienius iš eilės snigo ir niekur nosies nesinorėjo kišti, o sekmadieniais išlįsdavome laukan pasidžiaugti saule ir pastatyti senių besmegenių iš šviežio sniego, kuris praėjus porai dienų ištirpdavo:

Po Jėzus Kristus Superžvaigždė miuziklio dar buvome miuzikle “Čikaga“. Man jis buvo šiaip sau, bet Donatui labiau patiko, nes buvo aiškesnis siužetas palyginus su Jėzus Kristus miuziklu.

Dar aplankėme nesenai atidarytą ir gana retą Denveryje Peru restoraną. Labai norėjau paragauti ceviche (sevičė) – tradicinio Peru užkandžio iš žuvies. Žuvis buvo skani, bet viskas buvo pateikta labai rūgščiame padaže ir mūsų draugė, kuri ką tik buvo grįžusi iš Kosta Rikos ir ten ragavusi gerų sevičė, pritarė, kad receptas per daug rūgštus. Bet kokteiliai ir kiti pateikalai buvo puikūs. Tik nepavyko gauti jų firminio deserto iš pasifloro vaisiaus.

O didžiausias vasario įvykis Amerikoje buvo Super Bowl – amerikietiško futbolo finalas tarp Kansas City Chiefs ir San Fransisko 49iers. Šį kartą ir mes žiūrėjome, nes radome kanalą, per kurį rodo 🙂 aš nežiūrėjau viso, nes žaidimas vyko penkias su puse valandos su pratęsimu, bet tarp mokymosi vis užmesdavau akį. Rimčiau žiūrėjau pradžią nuo himno giedojimo ir pirmą kėlinį, tada ilgosios pertraukos šou (Usher koncertą), bei paskutį kėlinį ir ypatingai pratęsimą, kuris buvo LABAI įtemptas. Net ir mums nežinantiems taisyklių buvo įdomu, o Aistis mums su Donatu aiškino visas taisykles. Geriau supratus taisykles visai norėtųsi pamatyti šį žaidimą gyvai, bet amerikietiško futbolo sezonas labai trumpas – nuo spalio iki vasario vidurio ir dar per patį šalčiausią laikotarpį, o žaidimas gi atvirame stadione ir tikrai ne pigus. Tad turbūt liks kokiam kitam kartui ar kitam gyvenimui, kai amerikietiškas futbolas taps aistra… 🙂